Узбраенне насельніцтва беларускіх земляў Вялікага Княства Літоўскага ў XIV-XV стст.: стан, крыніцы і перспектывы даследаванняў

LTTiriant baltarusių žemių LDK sudėtyje ginkluotę svarbūs yra J. Bochano (Ю. М. Бохан) kompleksiniai ginkluotės ir karybos tyrimai, paskelbti Minske 2002–2012 m. išleistose knygose. Jis nustatė, kad LDK erdvėse jau XIV a. pastebima karybos ir ginkluotės vesternizacija, ji tęsėsi ir vėliau, pasiekdama savo piką XV a. ir XVI a. sandūroje. Vis dėlto tai nėra taip jau neginčijama. Be rašytinių ir ikonografinių labai svarbūs yra archeologiniai šaltiniai, o archeologinių tyrimų padėtis apie XIV–XV a. ginkluotę nėra pakankama. Archeologinė medžiaga yra per mažai susisteminta, o atskiri ginklų (kalavijų, arbaletų detalių ir kt.) radiniai nerodo vienareikšmiškai „vakarietiškos orientacijos“. Daugelis rastų kalavijų yra archainio pobūdžio, savo forma siekiantys dar vikingų laikus, kurių pabaiga laikomas XI amžius. Panašūs kalavijai buvo naudojami mažiausiai iki XIV a. pabaigos. Randami tradiciniai lankai su strėlėmis ir menkas arbaletų radinių skaičius taip pat neliudija vakarietiškos tendencijos vyravimo. Nagrinėjant atskirus ginkluotės elementus randama daug panašumo su šiaurės ir šiaurės vakarų Rusia. Ikonografinės medžiagos ir rašytinių šaltinių savo ruožtu yra mažai, tačiau įdėmus tos medžiagos nagrinėjimas nepatvirtina tezės apie platų kovos priemonių vesternizacijos procesą LDK baltarusių žemėse. Jose buvo tęsiamos senosios Rusios karinės techninės tradicijos, kurios irgi nestovėjo vietoje. Vakarų įtakos, žinoma, būta, tačiau ji labiau pastebima nuo XV a. paskutiniųjų dešimtmečių. Reikalingi tolesni visos šios problematikos tyrimai, pakeliant juos į kokybiškai naują lygį.