Governing in times of crises and turbulence: how does stakeholder engagement link to strengthening resilience of the lithuanian governance systems?

LTAtsižvelgiant į vis dažnesnes krizes ir augantį viešųjų problemų kompleksiškumą, mokslininkai vis dažniau sutaria, kad suinteresuotųjų šalių įtraukimas teigiamai veikia valdymo sistemų atsparumą. Nepaisant to, mechanizmai, kuriais šis poveikis pasireiškia (ypač krizių sąlygomis), lieka neaiškūs. Jungiant atsparumo, suinteresuotųjų šalių įtraukimo ir (bendradarbiaujamojo) krizių valdymo tyrimų laukus bei pasitelkiant institucionalizmo ir viešosios politikos proceso teorijų įžvalgas, šia disertacija siekiama paaiškinti, kaip suinteresuotųjų šalių įtraukimas į sprendimų priėmimą prisideda prie valdymo sistemų atsparumo. Keturi disertaciją sudarantys straipsniai aprašo ir paaiškina atsparumą stiprinančių sprendimų priėmimo kontekstą, logiką ir mechanizmus, analizuoja suinteresuotųjų šalių vaidmenį vykstant politikos kaitai po krizės, nagrinėja veiksnius, lemiančius įtraukimo iniciatyvų įgyvendinimą bei atskleidžia ankstesnės įtraukimo patirties poveikį šios praktikos įgyvendinimui. Remiantis apibendrintais straipsnių rezultatais, disertacijoje teigiama, kad aukščiausio lygmens vadovų transformacinė lyderystė yra itin svarbi priimant atsparumą stiprinančius sprendimus ir įtraukiant suinteresuotąsias šalis; sklandžiam įtraukimo praktikų taikymui būtina formali ir neformali jų institucionalizacija; Lietuvoje įtraukimo praktikos dažniausiai didina atsparumą per geresnę prieigą prie informacijos ir išteklių bei bendrus veiksmus, tačiau jų taikymui svarbus galimų rizikų įvertinimas. Reikšminiai žodžiai: krizė, atsparumas, piliečių dalyvavimas, suinteresuotųjų šalių įtraukimas, sprendimų priėmimas.

ENIn light of increasingly frequent crises and the growing complexity of public challenges, there is a growing consensus that stakeholder engagement positively impacts the resilience of governance systems. However, the mechanisms through which this impact materialises – particularly under crisis conditions – remain insufficiently understood. Drawing on resilience, stakeholder engagement, and (collaborative) crisis management research, as well as insights from institutionalist theory and public policy process scholarship, this dissertation explains how stakeholder engagement in decision-making contributes to strengthening the resilience of governance systems. The four articles comprising the dissertation examine the context, logic, and mechanisms underlying resilience-enhancing decision-making; explore the role of stakeholders in post-crisis policy change; analyse factors that shape implementation of stakeholder engagement platforms; and explain the impact of previous engagement experience on future application of this practice. Overall, the dissertation argues that transformational leadership by top-level executives is pivotal for making resilience-oriented decisions and effectively engaging stakeholders; both formal and informal institutionalisation of engagement practices is essential for their successful implementation; and that, in the Lithuanian context, such practices most often bolster resilience by improving access to information and resources and enhancing collective action capacity, but their application requires careful consideration of potential risks. Keywords: crisis, resilience, citizen participation, stakeholder engagement, policymaking.