Полоцкое княжество в XII - первой половине XIII в. и зарождение ВКЛ

LTStraipsnyje nagrinėjama Polocko kunigaikštystės, kaip valstybinio darinio, atsiradimas ir raida iki XIII a. pirmosios pusės imtinai. Po to Polocko kunigaikštystė išnyko, jos pagrindu iki XIV a. susidarė kelios savarankiškos žemės-kunigaikštystės, formuojantis naujoms teritorinėms administracinėms struktūroms. Polocko kunigaikštystės, kurios pradinės valstybingumo šaknys įžiūrimos jau IX a., didžiausio suklestėjimo laikotarpiu laikomas XII amžius. Kardinalūs pokyčiai Polocko žemėje vyko XII a. pabaigoje – XIII a., kas siejama su kryžiuočių veikla Pabaltijyje ir Rygos miesto pastatymu 1201 m. Iki pat 1222 m. Polocko kunigaikštystė liko pakankamai stipria ir įtakinga regione valstybe. Jos santykiai su kalavijuočių Ordinu buvo komplikuoti, tačiau juos lydėjo ir dvišalės sutartys, kaip 1210 m. sudaryta „amžinoji taika“ su Rygos vyskupu Albertu ar prekybos sutartis su Ryga 1222 m. Nuo XIII a., ypač nuo jo 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių, iškyla Lietuvos kunigaikštystė, kuriai skiriamas paskutinysis straipsnio skyrius susiejant tai su Polocko kunigaikštystės teritorijų likimu. Lietuvos kunigaikštystė buvo sudėtingas konglomeratas iš lietuvių genčių ir tų kaimyninių teritorijų, kurios turėjo valstybingumo patirtį Rytų Europoje. Tai, visų pirma, Polocko kunigaikštystės teritorijos. Mindaugas, kurio politinei veiklai straipsnyje skiriama nemažai vietos, pasinaudojo sudėtinga politine situacija Polocke savo valdų konsolidavimui. Vėliau pakliuvę į LDK sudėtį Polockas ir Vitebskas, kaip žemės prie Vakarų Dvinos (Dauguvos), išlaikė lyderiaujančias pozicijas organizuojant prekybą šia upe.