Dėl kai kurių lietuvių kalbos sintaksės reiškinių norminamojo vertinimo ir pateikties: prielinksninės konstrukcijos "tikėti į ką" ir požymio vietininko atvejai

LTStraipsnyje nagrinėjami prielinksninės konstrukcijos „tikėti į ką“ ir požymio vietininko vartosenos santykio su kodifikuotąja norma klausimai. Remiantis kai kurių kalbininkų ir teologų polemika ir įžvalgomis, taip pat dabartinės vartosenos duomenimis, svarstoma, ar pagrįstai pasakymas „tikėti į Dievą“ laikytinas verstine konstrukcija, ar jis neturi krikščioniškajam diskursui savitos semantikos, dėl kurios tokią prielinksninę konstrukciją vertėtų pripažinti kaip bendrinės normos variantą. Aptariami ir kai kurie požymio raiškos vietininku atvejai, kurie sykiu turi ir vietos atspalvį, todėl keliama abejonių, ar jie pamatuotai priskirtini prie vengtinų vartoti sintaksės reiškinių. [Iš leidinio]

ENThe article is an analysis of issues concerning the relationship of the prepositional construction "tikėti į ką" (believe in sb.) and the attributive locative with the codified language norm. On the basis of the polemic and insights by some linguists and theologists as well as the data of contemporary usage, it is argued in the article whether the phrase "tikėti į Dievą" (believe in God) should reasonably be treated as a translation loanword, whether it does not possess distinctive semantics typical of the Christian discourse, due to which such a prepositional construction should rather be acknowledged as variant of the norm in Standard Lithuanian. The article also contains a discussion on some cases of expressing an attribute using the locative case, as they also have a nuance of location. Therefore, a question is raised whether they are reasonably attributed to syntactic phenomena that should be avoided in standard language. [From the publication]