Aukštaitijos žemės

LTViduramžių Lietuvos istorinė geografija yra mažai tirta, ir išsamesniam Lietuvos žemių vaizdui susidaryti prireiks dar daug darbo. Kad ir kaip keista, vienas prasčiau tirtų regionų - Rytų Lietuva, Lietuvos valstybės susidarymo centras. Tai, kas dabar vadinama Aukštaitija. Remiantis istoriografine tradicija, prie Aukštaitijos žemių priskiriamos Nalšia, Deltuva, Upytė, Lietuva, taip pat rečiau minimos Neris ir Deremela. Dydžiu išsiskiria Nalšia ir Lietuva, kurios net 3-4 kartus didesnės už kitas. Galima manyti, kad tai ne žemės, o aukštesnio lygio dariniai (žemių junginiai). Deremela minima tik "Sakmėje apie Igorio žygį", tad pats jos buvimas ginčytinas. Visose aukštaičių žemėse II tūkstantmečio pradžioje mirusieji laidoti pilkapiuose, išskyrus Upytę, kuriai būdingi plokštiniai kapinynai. Nors laidosenos skirtumų pervertinti neverta, bet pagal juos buvo nustatytos skirtingų baltų genčių gyvenamos teritorijos.Šią problemą būtina tirti plačiau viso Vidurio Lietuvos laidosenos ir žemių struktūros kontekste. Tuomet būtų galima atsakyti į bendresnį klausimą: kas II tūkstantmečio pradžioje buvo aukštaičiai, o kas lietuviai.Reikšminiai žodžiai: Aukštaitijos žemės; Archeologijos vertybės; Ankstyvieji viduramžiai; Rašytiniai šaltiniai; Lands of Aukštaitija; Archaeological monuments; Early Middle Ages; written sources.

ENThe historical geography of the medieval Lithuania is little examined therefore a lot needs to be done to get a more accurate picture of Lithuanian lands. Strange as it may seem, the Eastern Lithuania, the center of emergence of the state of Lithuania, the region, which today is called the Upper Lithuania, is among the less examined regions. Referring to the historiographical tradition Nalšia, Deltuva, Upytė, Lietuva, as well as less frequently mentioned Neris and Deremela are attributed to the Upper Lithuanian lands. Nalšia and Lietuva are 3-4 times bigger than the remaining lands. It can be considered that those are not lands, but formations of higher level (land compounds). Deremela is mentioned only in the “Saga of Prince Igor”, therefore its very existence can be questioned. At the beginning of the 2nd millennium in all the Upper Lithuanian lands the deceased were buried in barrows, with the exception of Upytė, which characterized with laminar necropolises. Although one should not overestimate the differences in burial traditions, it was those differences, according to which the different Baltic tribes dwelling territories were identified. The problem must be examined broader in the overall context of burial traditions and land structure of the Central Lithuania, since after such study the following question would be answered: who in the beginning of the 2nd millennium were Lithuanians and who were Upper Lithuanians.

• Archeologija / Archaeology
• Istorija / History