Negalia nuo vaikystės, išgyvenama kaip savaime suprantamybė

LTŠiame straipsnyje, pasitelkiant Alfred,o Schütz,o sociologinį fenomenologinį žvilgsnį ir asmeninius judėjimo negalią turinčių žmonių pasakojimus, atskleidžiama, kaip nuo vaikystės ar gimimo negalintys vaikščioti asmenys subjektyviomis prasmėmis kuria jiems reikšmingą socialinę tikrovę ir kaip jie patys interpretuoja savo neįgalų kūną. Straipsnyje analizuojamas negalios suvokimo pokytis pirminės ir antrinės socializacijų laikotarpiais bei jos įprasminimas savo gyvenime. Tyrimo rezultatai rodo, kad sėkmingai nuo mažens neįgalaus asmens socializacijai reikalinga alternatyvi, nauja socialinė grupė ar bendruomenė, kuri padėtų įveikti internalizuotas negatyvias socialines tipizacijas ir kurti naujas, įtvirtinančias jo pozityvų identitetą, prasmes. Šis straipsnis atlieka pažintinę funkciją ir prisideda prie socialinių darbuotojų supratimo ir išmanymo gilinimo, iš naujo įvertinant judėjimo negalią turinčių žmonių priežiūros (pagalbos) specialiuosius poreikius.

ENThe article applies Alfred Schutz’s phenomenologically grounded sociological perspective to explore how persons with a congenital motor disability or having a disability ever since their childhood construct and maintain their significant social reality through subjective meanings and how they interpret their disabled bodies. Their personal narratives are based on qualitative in-depth interviews and suggest that these persons face the disability only during secondary socialization, after internalization of social typifications of disabled body of negative meaning, the overcoming of which and successful socialization requires the involvement into new social group or community, i.e., into a positive social structure, confirming their identity. This article performs cognitive function and contributes to the social workers‘ understanding and knowledge building in order to get a re-evaluating the social needs of people with congenital physical disability.