The Problem of approach to homiletic texts from the perspective of literary criticism: poetic, mythopoetic, or theopoetic?

LTStraipsnyje aptariama homiletinio diskurso specifika bei problemos, iškylančios literatūros kritikui jį analizuojant. Kadangi pamokslas, net jei jį kuria kunigas–poetas, nefunkcionuoja kaip grynai literatūrinis naratyvas, jo analizei reikalinga tarpdalykinė perspektyva, apimanti teologiją, filosofiją, religijos filosofiją, religijotyrą, kultūrologiją, retoriką, literatūrologiją ir kt. Kadangi homiletinė literatūra tebėra gana retas literatūros kritikų tyrinėjimo objektas, autorė siekia atkreipti tyrinėtojų dėmesį į turtingą analitinę patirtį, įgytą tiriant biblinį diskursą. Pamokslą reikėtų traktuoti kaip teopoetinį konstruktą, priklausantį metaliteratūros sričiai.

ENThe paper discusses the specificity of the homiletic discourse and the problems encountered when it is approached from the perspective of literary criticism. As the sermon does not operate entirely as literary narrative, its analysis should demonstrate an interdisciplinary character by encompassing theology, philosophy, philosophy of religion, religion studies, cultural studies, rhetoric, philology, etc. The choice of the homiletic literature still not a frequent case in the field of literary criticism, the author draws the interpreter’s attention to the rich analytical experience acquired when dealing with the Biblical discourse. The sermon should be viewed as a theopoetic construct belonging to metaliterature.