Les Formes de la nostalgie dans la poésie D’oscar Milosz et D’Alfonsas Nyka-Niliūnas

LTStraipsnyje aptariamos nostalgijos formos dviejų iškilių XX amžiaus autorių – prancūzakalbio lietuvių poeto Oskaro Milašiaus ir lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Abu galima vertinti kaip tremties poetus, nors Milašiaus atveju kalbėtume apie savanorišką tremtį, o Nykos-Niliūno – apie priverstinę. Poetinės raiškos kalba taipogi skiriasi: vien Nyka-Niliūnas jaučia nostalgiją gimtajai kalbai, kuri yra jo „tikroji vieta“ žemėje. Tačiau panašumų ir sutapimų ženkliai daugiau nei skirtumų. Lyginamoji dviejų autorių kūrybos analizė pasirinktu aspektu liudija, kad prarasties tema ir sugrįžimo motyvas yra abiejų poetų kūrybinio modelio ašis. Būtent prarasties moduliacija atskleidžia plačią nostalgijos niuansų gamą, visų pirma susijusią su vaikystės archetipais. Nostalgija nėra monotoniška, niūri ar ūkanota, priešingai – ji nuosekliai atveria vis daugiau kūrybinių galių. Nostalgijos dinamizmą išreiškia utopinės erdvės paieškos begalybėje atsispiriant nuo konkrečios įvietintos ir įlaikintos aplinkos – būtent nostalgija kreipia poetinę svajonę metafizinės tikrovės link. Skirtingai dviejų autorių suvokta, ši tikrovė priklauso nuo istorinės-socialinės aplinkos (išorinių priežasčių) ir nuo požiūrio į tikėjimą (svariausios vidinės priežasties). Įkvėpdama ne tik fizinę kelionę į konkrečią šalį, bet ir metafizinę kelionę erdve bei laiku, nostalgija tampa vis labiau nepriklausoma nuo konkrečios tremtinio situacijos. Mūsų analizė patvirtina tezę: „Nostalgija turi du veidus: įsišaknijimo ir klajokliškos savasties“ (Barbara Cassin).

ENThe article discusses two forms of nostalgia in poetry by two prominent authors of the twentieth century: the French-Lithuanian poet, Oscar Milosz, and Lithuanian poet, Alfonsas Nyka-Niliūnas. Both can be seen as exile poets. In Milosz case, it was a voluntary exile; whereas Nyka-Niliūnas was forced to leave his homeland. Poetic language is also different: only Nyka-Niliūnas displaces nostalgia for his native language, the „real place“ on earth. However, there are more similarities than differences between the two poets. Comparative analysis of poetry shows that the theme of loss and a motif of the return constitute an axis of their creative model. Various modulations of loss introduce a whole range of nuances of nostalgia, foremost related to childhood archetypes. Nostalgia is far from monotonous, dark or misty. On the contrary, it gradually acquires more creative power. Its dynamism asserts itself as the search for a utopian space in the infinity, resisting the environment rooted in specific space and time. Namely nostalgia shifts poetic dream toward metaphysical reality. This reality, unlike the perception by both authors, depends on the historical and social environment (external causes) and on the approach to the faith (the most important internal cause). By inspiring to take not only a physical trip to a concrete country, but also a metaphysical journey in space and time, nostalgia becomes increasingly independent of the situation of exile. The analysis confirms the thesis that „nostalgia has two sides: that of rootedness and uprootedness“ (Barbara Cassin).