Ablaut and neo-ablaut in Baltic and Indo-European

LTDažnai manoma, kad indoeuropiečių ablautas, vartojamas kaip submorfema kartu su kitomis morfemomis, laikui bėgant linksta išnykti atskirų indoeuropiečių kalbų istorijoje. Kita vertus, kai kurių mokslininkų manyta, kad ablautas dažnai būna toks produktyvus, kad skverbiasi į kategorijas, kurios pradžioje jo neturėjo. Literatūroje abi teorijos turi savo šalininkų, pirmoji – Mańczaką (1958), antroji - Kuryłowiczių (1947). Šiame straipsnyje, skiriamame prof. Wojciechui Smoczyńskiui, minėtoji diskusija aptariama iliustruojant ją baltų kalbų pavyzdžiais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Indo-europiečių kalbos; Istorinė morfologija; Ablautas; Baltic; Indo-European; Lithuanian; Historical morphology; Ablaut.

ENIt is often assumed that PIE ablaut, used as a sub-morpheme accompanying other morphemes, tends to recede over time in the history of the individual Indo-European languages. On the other hand, it has been argued by some scholars that ablaut is often productive enough to expand over categories that did not have it originally. Both positions were advocated in the literature, the former by Mańczak (1958), the latter by Kuryłowicz (1947). In this paper, dedicated to Prof. Wojciech Smoczyński, this debate is discussed and illustrated by Baltic examples. [From the publication]