The Hypothesis of a postpositional compensatory lengthening (so-called van Wijk’s law) vs. the relative chronology of Common Slavic phonological developments - in search of inconsistencies

LT„Van Wijko dėsnis“ jo šalininkų šiuo metu apibrėžiamas kaip sutrumpėjusių žodžio vidurio ir galo balsių pailgėjimas dėl asimiliacijos su postkonsonantiniu *j. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad šis teiginys neatitinka slavų kalbų santykinės chronologijos, pagal kurią joto netekimas po sklandžiųjų ir nosinių sonantų turi būti datuojamas anksčiau už naujų tembrinių skirtumų atsiradimą ir ilgųjų žodžio galo balsių sutrumpėjimą.

EN“Van Wijk’s law” is currently defined by its advocates as a lengthening of short or shortened medial and final vowels due to an assimilation of the postconsonantal *j to them. In the present paper I am trying to demonstrate that this assumption is at variance with the relative chronology of Slavic, according to which the loss of yod after liquids and nasals must be dated before the rise of new timbre distinctions and before the shortening of final long vowels.