Vaiko teises ginančių ombudsmenų institucijų reikalingumas ir tinkamiausias modelis

LTStraipsnyje analizuojamos vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, jų formavimasis, mandatas, skirtumai, trūkumai ir privalumai, kompetencijos ribos, ombudsmenų teisės. Nagrinėjamas norvegiškas atskiros ombudsmeno institucijos modelis, įsišaknijęs Šiaurės ir Vakarų Europoje, ir Rytų Europos šalyse išpopuliarėjęs integruotos žmogaus teisių institucijos modelis: kuris jų efektyvesnis, kokie politiniai, ekonominiai ar kiti kriterijai nulemia ombudsmeno institucijos modelio pasirinkimą, kaip ilgainiui institucijos modelis kinta ar išlieka pastovus. Straipsnyje taip pat analizuojamos ombudsmenų teisės, atskaitomybės ribos. Nors tyrimas atskleidžia atskiros specializuotos vaiko teisių ombudsmeno institucijos privalumus, straipsnio autorė pabrėžia valstybės pareigą įkurti efektyvią nepriklausomą vaiko teises ginančią ombudsmeno instituciją, skatinančią valstybės valdžios institucijas ir kitas institucijas gerbti vaiko teises ir užtikrinti geriausių vaiko interesų apsaugą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Konstitucija; Ombudsmeno institucija; Žmogaus teisės; Vaiko teisės; Vaiko teises ginanti ombudsmeno institucija; Constitution; Ombudsman (ombudsperson) institution; Human rights; Children’s rights; Ombudsman (ombudsperson) for children’s rights.

ENThe ombudsman tradition originated in Sweden in 1809 and spread throughout the world in less than two hundred years. The progress of development of independent human rights institutions in the 20th century was remarkable. Since 1981, when the institution of Ombudsman for Children was established in Norway, more than 200 institutions have been created and exist today. They are of different forms, but share the same role: to ensure that governments and other state institutions, public and private bodies implement the Convention on the Rights of the Child. The Ombudsman (ombudsperson) is the key player in promoting and protecting children’s rights and best interests. The main task of ombudsman institutions is to close the gap between the rights rhetoric and the realities of children‘s lives, ensuring that rights are translated into law, policy and practice. The author analyses the Norwegian model of a specialised ombudsman institution, as this model was influential in western European countries and Nordic countries with democratic governance and strong individual human rights traditions. On the other hand, the author examines the advantages and disadvantages of an inclusive model, which was chosen by some eastern European countries, often in the context of democratic transition and usually integrated in general (parliamentary) ombudsman institutions or human rights bodies. Bearing in mind that the integration of children’s rights issues into a broad-based human rights institution may face particular challenges, the author concludes that every country must establish an effective independent institution for promoting and protecting children’s rights and best interests. [From the publication]

• Professional experiences of on-call specialists in the field of violations of children’s rights / Daiva Malinauskienė, Aistė Igorytė. Social welfare: interdisciplinary approach. 2020, Vol. 10 (1), p. 46-55.
• Vaikų dienos centrus lankančių paauglių teisės dalyvauti priimant sprendimus konteksto ir lygmenų vertinimas / Vida Gudžinskienė, Gitana Gužienė. Social inquiry into well-being 2021, 19, 2, p. 16-36.