Universalumo aspektai Lietuvos kultūroje
LTUniversalumas, kaip Apšvietos filosofijos paradigma, XXI a. pradžioje realizuojasi kaip žmonijos, sudarytos iš tautų, bendruomenių ir individų, suartėjimas bendrai sprendžiant ekologines, informacines ir, žinoma, politines, ekonomines problemas. Filosofijos universaliąja galia, darančia įtaką politiniam elitui ir visuomenei, tikėjo daugelis klasikinės filosofijos adeptų. Tokių apraiškų galima atrasti ir Lietuvos filosofijos istorijoje. XX a. antrame dešimtmetyje universalumo ir tautinės kultūros sintezės problemas gvildeno Stasys Šalkauskis (1886–1941). Etnolingvistine tradicija išsegmentavo bendrąją Lietuvos kultūros paveldo sampratą, atmetė LDK multikultūrinį palikimą. Vilnius išsiskiria kultūros universalizmu. Kultūros galios laidas yra supratimas. Kiekviena epocha sukūrė savąsias unikalias vertybes, kurias priimdavo ir interpretuodavo ateinančios kartos. Suprantama, laiko ir erdvės konfigūracijos modifikuoja kultūros prasmę. Svarbią vietą kultūros universalumo plėtotėje užima dialogas. Michailo Bachtino suformuluota kultūrų dialogo teorija ženklino naują situaciją humanistikoje. S. Šalkauskis taip pat yra pabrėžęs lenkų, vokiečių, rusų kultūrų poveikį lietuviams. Kultūros recepcijos problema yra aktuali lietuvių šiuolaikinei būklei apibūdinti. Lietuvos politinis ir kultūrinis elitas turi nuolat gilintis į įvairių kultūrų strategijas, mąstyti apie Lietuvos modernizavimo ir integracijos procesus. Istorinės patirties apmąstymas yra būtinas norint suprasti žmogiškosios būties konkrečias formas ir universalaus turinio dialektiką.
