Šventieji, pranašai ir jų erdvė XXI amžiaus lietuvių lyrikoje

LTStraipsnyje nagrinėjamas kanoninių šventųjų ir nekanoninio – kasdienio dabartiško šventojo vaizdavimas (sekant krikščioniškąją tradiciją arba perkuriant ją) naujausioje dviejų poetų kartų – Antano Gailiaus, Donaldo Kajoko, Gražinos Cieškaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Gintaro Bleizgio, Skaidriaus Kandratavičiaus, Skaistės Vilimaitės, Arno Ališausko – lyrikoje. Literatūrinė, filosofinė ir teologinė tradicijos leidžia biblinius pranašus bei kitas biblines figūras vadinti šventaisiais. Tos pačios tradicijos leidžia atlikti išsamų tyrimą apie šventuosius literatūroje. Erdvė, būdama vienas svarbiausių eilėraščio elementų, straipsnyje suvokiama ir kaip reikšmingas aspektas, skleidžiantis žmogaus ir Dievo santykiui, krikščioniškajai šventojo tapatybei. Tyrimo pagrindas – šventųjų bei pranašų teologinės koncepcijos ir erdvė. Viena iš erdvių, kurioje skleidžiasi poetinės šventųjų istorijos, yra lyrinio subjekto ir (ar) kanoninio šventojo siela, vidinis ir kūno kalba pasireiškiantis sielos pasaulis. Lyrinis „aš“, įkūnijantis maldos, kančios, meilės, regėjimo ir grožio tapatybes, sutinka Mergelę Mariją, Mariją Magdaleną, Joną Krikštytoją bei kitus šventuosius, o per juos toje pačioje erdvėje atranda Dievą. Šventųjų dvasinę erdvę supa materialusis ir nematerialusis pasaulis, amžinybė ir kasdienis laikas. Dykuma yra viena iš ryškiausių sielos metaforų. Šventųjų kultas poezijoje šiandien įgauna platų gamtos bei kultūros akiratį. Kulto fenomeną poezijoje apibrėžia skaidrus gamtos aspektas, bendruomeninė malda ir šventųjų paveikslų įvairovė.Tokios šventųjų ir lyrinio objekto tapatybės kaip gebėjimas atsiliepti į Dievo balsą, džiaugsmas, žaismingumas, nuolankumas Dievo valiai, rašymo patirtis padeda įsitraukti į Dievo garbinimą. Šv. Pranciškus Asyžietis, Jonas Evangelistas, Šv. Petras ir Šv. Antanas, Švč. Mergelė Marija pasirodo poetiniame šventųjų kulto horizonte. Trečiasis straipsnyje analizuojamas šventosios erdvės aspektas yra pragaras ir glūduma, artima „Tikėjimo išpažinimo“ tradicijai ir Psalmynui. Tai – tikėjimo išbandymo, mirties ir siaubo, atgailos ir kitų poezijos lyrinio objekto, kanoninių šventųjų, pranašų pasąmonės patirčių erdvė. Taigi savo sielos vidujybėje, gamtos ir kultūros erdvėje, pragaruose gyvenantys šiuolaikinės lietuvių poezijos šventieji yra poetiškai patrauklūs savo galia apimti kasdienę, daiktišką ir kartu metafizinę amžinybės erdvę. Žvalgydamiesi po bažnytinėje tradicijoje gerai pažįstamų šventųjų lauką, poetai renkasi savitas šventumo raiškos formas. Per santykį su šventaisiais poetiniai subjektai patys tampa ar siekia atrodyti tarsi būtų šventi; ir tai įvyksta ne tik lietuvių literatūrai įprastos kančios, bet ir meilės, džiaugsmo, grožio, laukimo, rašymo ir kitų patirčių dėka. [parengta pagal anglišką santrauką]

ENCanonical saints and the image of the non-canonical contemporary saint are examined in the most recent work of two generations of Lithuanian poets, that is, such authors as Gražina Cieškaitė, Donaldas Kajokas, Antanas Gailius, Gintaras Bleizgys, Rimvydas Stankevičius, Skaistė Vilimaitė, Skaidrius Kandratavičius and Arnas Ališauskas who are imitating the Christian tradition and/or re-creating it. Literary, philosophical and theological traditions allow us to call biblical prophets and other biblical figures as saints. The same traditions enable us to conduct a comprehensive research on saints in literature. Being one of the most important elements of the poem, space, is perceived in this paper as a significant aspect affecting the relationship unfolding between humans and God as well as the exposing the holy Christian identity. The research is based on the theological concepts of saints and prophets, and space. One of the spaces in which the poetic stories of saints are unfolding is the soul of the lyrical subject and/or the Holy Spirit, and the inner world manifesting itself through body language. The lyrical ‘I’, which embodies the identities of Prayer, Suffering, Love, Vision and Beauty, meets and experiences the Virgin Mary, Mary Magdalene, John the Baptist and other saints, and through them ‘I’ faces God in the same space. The spiritual space of saints is surrounded by materialistic and emphatically non-materialistic world, by eternity and everyday time. The desert is one of the dominant metaphors of the soul. The space of nature and culture unfolds through poetry, and the author of the paper perceives it as a horizon of the cult of saints. This phenomenon of the cult in the poetry is determined by the transparent aspect of nature, the dissemination of the community prayer, and the variations of the pictures of saints.Such identities of saints and the lyrical subject as such as the ability to respond to the voice of God, joy, playfulness, humility before God, as well as the writing experience help to get involved in the worship of God. St Francis of Assisi, John the Evangelist, St Peter and St Anthony, together with the Virgin Mary, appear in the poetic horizon of the cult of saints. The third aspect of the holy space analysed in the paper is the space of the hell and depths that are close to the tradition of the ‘Confession of Faith’ and the Psalter. This is the space of faith-testing, death and suffering, penance and other subliminal experiences of the poetic lyrical subject and the canonical saints and prophets. Special presence in hell and the holy relationships of the lyrical subject and saints there bring together the poetic stories of Jonah, Jeremiah, Lazarus and Jesus Christ. Saints in contemporary Lithuanian poetry, residing in the world of souls, nature, culture, and hell, are poetically attractive by their power to perceive all the day-to-day, materialistic, and metaphysical eternity together as one space. By interpreting stories of saints that are well-known in the Church tradition, poets manage to find a distinctive creative form of manifestation of holiness. Through the relationship with saints, ‘I’ appears to be one of them or seeks to appear as a Saint himself in many poems. [From the publication]