LTStraipsnyje analizuojamas vokiečių paveikslas Ievos Simonaitytės kūryboje. Pažymima, kad rašytojos romanuose susipina regiono įvairių kultūrų gyventojų interesai. Atkreipiamas dėmesys, kad ne itin tikslu kalbėti apie santykius tarp tautų, Mažajai Lietuvai veikiau tinka etninių grupių apibūdinimas, nes grupės politine prasme nebuvo. Pažymima, kad vokiečiai I. Simonaitytės kūryboje užima antraeilę vietą, tai dažniausiai mokytojai, pastoriai, policijos pareigūnai. Pažymima, kad visuose I. Simonaitytės tekstuose išryškinamas socialinės padėties skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių, pažymint vokiečių socialinę viršenybę ir atotrūkį nuo eilinio žmogaus. Vokiečiai kaip aukštesniojo socialinio luomo atstovai vaizduojami kaip negailestingi, kerštingi, beširdžiai. Parodoma, kaip lietuviai romanų herojai tyčiojasi iš vokiečių, laikydami juos kvailais, tais, kuriuos lengva apgauti. Konstatuojama, kad vokiečių įvaizdis yra išskirtinai neigiamas, vokiečiai vaizduojami su ironija ir panieka. Pabrėžiama, kad šios neigiamos vokiečių savybės itin ryškios romane „Aukštųjų Šimonių likimas“, o romane „ Vilius Karalius“ jau nebėra taip drastiškai neigiamos. Reziumuojama, kad neigiama vokiečių reprezentacija I. Simonaitytės kūryboje lėmė istorinės aplinkybės ir jos pačios išgyvenimai Mažojoje Lietuvoje. Konstatuojama, kad amžininkų prisiminimai liudija, jog rašytoja buvo palankiai nusiteikusi vokiečių atžvilgiu, maža to, ji buvo vokiečių kultūros auklėtinė.