[Ostpreußische Wolfskinder : Erfahrungsräume und Identitäten in der deutschen Nachkriegsgesellschaft]
LTRecenzijoje aptariama Christopherio Spatzo knyga „Rytų Prūsijos Vilko vaikai“, parengta jo disertacijos pagrindu. Pažymima, kad „Vilko vaikų“ terminas stebėtinai greitai išplito tiek visuomenėje, tiek ir mokslo pasaulyje po 1991 m., pasirodžius režisieriaus Eberhardo Fechnerio dokumentiniam filmui apie Rytų Prūsijos vaikus Lietuvoje. Pabrėžiama, kad čia prisidėjo ir Ruth Kibelka su to paties pavadinimo 1996 metais pasirodžiusiu tyrimu, kurio išleistas jau 5 leidimas. Pabrėžiama, kad „Vilko vaikų“ terminas savo siaurąja prasme apima ne visus Rytų Prūsijos gyventojus, kurių dešimtys tūkstančių 1946-1947 metais bėgo iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą, ieškodami pagalbos, o tik tuos vaikus, kurie patys vieni išvyko į Lietuvą ir čia ilgesnį ar trumpesnį laiką rado prieglobstį. Konstatuojama, kad aptariamoje knygoje aiškiai parodomas “Vilko vaikų” identiteto formavimasis, atskleidžiamos patirtų traumų pasekmės, nuolat ne tik fiziškai balansuojant tarp bado ir mirties, bet ir dvasiškai, gyvenant ribinėse situacijose tarp tautų, kalbos, kultūrų. Recenzentas pasigenda autoriaus dėmesio tiems Rytų Prūsijos gyventojams, kurie ilgesnį laiką gyveno Lietuvoje, čia sukūrė šeimas ir išaugino vaikus lietuviškoje kultūroje. Pažymima, kad kai kurie jų visiškai įsiliejo į lietuvišką kultūrą ir net nesvarstė galimybės grįžti į Vokietiją. Recenzentas konstatuoja, kad svarstant Vilko vaikų apsisprendimo grįžti į gimtinę klausimus, dažnai ekonominiai motyvai ima viršenybę prieš kilmę ar priklausymą tam tikrai kultūrai, o šis aspektas recenzuojamoje knygoje praleistas.
