Šūksnio intonacija lietuvių darbo ir kalendoriniame folklore

LTLietuvių liaudies muzika, kaip ir kalba, iki šių dienų išsaugojo nemaža žilos senovės reliktų. Tokia gyva praeities liekana yra šūksniai, sutartinai priskiriami prie seniausių intonavimo formų. Šūksnis, kaip tam tikros muzikinės prasmės kodas, semantinis simbolis, yra universalija. Jį gali išgirsti daugelio tautų liaudies muzikoje, tik nelygu jo įprasminimas ir paplitimas atskiruose žanruose, nevienodai gausiai jis išsilaikęs. Ir šiandieną šūksnis gyvas, jo griebiamasi, kai norima per atstumą perduoti informaciją (sakysime miške pasiklydus), suvienyti veiksmus bendrai ritmiškai veiklai (kai drauge keliamas sunkus daiktas ar pan.), kai per kraštus liejasi emocijos (didelio džiaugsmo, nustebimo, skausmo išgyvenimo metu ir pan.). Iš kitos pusės, vienoje tautoje vienos, kitoje kitos šūksnio formos yra dažnesnės, geriau suprantamos, paveikesnės. Vadinasi, dažniau pasikartojąs, tipiškesnis šūksnis neišvengiamai įgyja ir nacionalinių bruožų. Lietuvių liaudies muzikinė patirtis rodo, kad šūksnis bus stipriai paveikęs melodijos raidą. Išliko nemaža pynė melodijų, išaustų iš vieno ar keleto šūksnių, nemažos dalies apeiginių žanrų palikime šūksnis yra jų apeiginės paskirties ir funkcijos bene aiškiausias reiškėjas, dažnai svarbiausias semantinis simbolis ir prasmės kodas. Kuo melodika senesnės kilmės, kuo jos apeiginė paskirtis aiškesnė, tuo ši intonacija dažnesnė ir svarbesnė. Žymi tradicinių melodijų dalis yra išlaikiusi šūksnių elementus arba yra aiškios šūksninės prigimties. Net ir ten, kur šūksnio intonacijų nėra, neretai jų netiesioginę įtaką galime pajusti ir atsekti intonacinėje sandaroje, dermės ar ritmo, formos ar atlikimo ypatybėse. Taigi per šūksnį aiškiai atsiskleidžia liaudies muzikos kalbos ypatybės ir kai kurie raidos etapai bei galima jų rekonstrukcija. Tam ir turi padėti šūksnio struktūrinė ir žanrinė-funkcinė analizė.