LT1940 m. birželį Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau kai kurios užsienio valstybės nepripažino Baltijos valstybių okupacijos ir nenutraukė diplomatinių santykių su jų atstovais savo šalyse. Taip toliau veikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntinybės ir / ar konsulatai JA V, prie Šv. Sosto, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, keliose kitose demokratinėse šalyse. Daugiau nei penkiasdešimt metų diplomatai saugojo savo kraštų valstybingumą ir jiems šis periodas gali būti įvardijamas kaip ilgas Šaltasis karas. Apie Baltijos šalių padėtį tarptautinės teisės rėmuose rašė ir patys diplomatai, ir jų amžininkai. Susidomėjimas išskirtiniu epizodu tarptautinės diplomatijos istorijoje neatslūgo ir po 1991-ųjų, kai Baltijos šalys išsilaisvino nuo sovietų. Kita istoriografinė pozicija kalbant apie Baltijos šalių diplomatų likimus – padidintas dėmesys lūžiniam 1989–1991 m. periodui, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatai sugrįžo savo valstybinių institucijų žinion, iš nepaprastųjų pasiuntinių ir įgaliotųjų ministrų ar generalinių konsulų ir konsulų tapo nepaprastaisiais ir įgaliotaisiais ambasadoriais ir toliau tęsė diplomatinę tarnybą. Tačiau šios dvi dominuojančios istoriografinės pozicijos neatveria bendro Baltijos šalių diplomatų bendradarbiavimo vaizdo, jų tarpusavio santykių (nuo bendrų pasitarimų, dokumentų rengimo iki moralinės ir finansinės paramos). Šią spragą gali padėti užpildyti pavieniai tekstai lietuvių, latvių, estų ir anglų kalbomis, o taip pat Baltijos šalių diplomatų asmeniniai archyvai, saugomi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. [Iš leidinio]
ENIn June 1940 Lithuania, Latvia, and Estonia were occupied by the Soviet Union. However, some foreign countries did not recognize this occupation of the Baltic States and did not sever diplomatic relations with their representatives in those countries. In this way legations and / or consulates of Lithuania, Latvia, and Estonia continued operating in the United States, the Holy See, Great Britain, Australia, and several (other) democratic states. For more than 50 years these diplomats stood in guard of their countries’ statehood, and for them this period may be described as an extended Cold War. Both they and their contemporaries wrote about the situation of the Baltic States within the framework of international law. Interest in this unusual episode in international diplomatic history did not cease after 1991 when the Baltic countries had accomplished their liberation from the Soviets. Another historiographical position concerning the fate of Baltic diplomats involves increased attention to the transition period friom 1989 to 1991 when the diplomats of Lithuania, Latvia, and Estonia returned to the jurisdiction of their state institutions, envoys and consuls became ambassadors, and they continued rendering diplomatic services. But these two dominant historiographical positions do not reveal an overall picture of the ways Baltic diplomats cooperated with each other and maintained mutual relations (extending from joint consultations over common document preparation to mutual moral and financial assistance). These details may be filled in by occasional texts in the Lithuanian, Latvian, Estonian, and English languages as well as the personal archives kept by Baltic diplomats and now safeguarded in Lithuania, Latvia, Estonia, and the United States. [From the publication]