Tautinės bažnyčios link: pirmieji žingsniai

LTLietuvių tautinės katalikų bažnyčios (arba kaip mėgdavo vadinti senieji lietuviai emigrantai – „neprigulmingos“ [t. y. nepriklausomos] lietuvių bažnyčios) atsiradimo istorija yra įdomi ir Lietuvoje iki šiol mažai žinoma. Kas gi paskatina lietuvius, atsidūrusius svetimame krašte, besirūpinančius savo gerove, savo tautinio tapatumo formavimu ir išlaikymu, jungtis į kovą už „savo nepriklausomą bažnyčią“? Kaip žmonės, kurių religinis tapatumas buvo labai ryškus, o prisirišimas prie Romos katalikų bažnyčios – itin stiprus, staiga atskilo nuo bažnyčios ir jos akyse tapo „schizmatikais“ bei „eretikais“? Lietuvių tautinės katalikų bažnyčios (toliau – LTKB) užuomazgų reikia ieškoti XIX a. pabaigos Amerikos lietuvių visuomenėje vykusiuose procesuose. Atsidūrę svetimame krašte lietuviai tuo laikotarpiu išgyvena tai, ką kitos tautos buvo patyrę šiek tiek anksčiau – kuria parapijas, stato bažnyčias, ieško tautinio kunigo, sprendžia nesutarimus tarp parapijų komitetų ir vietos klebono, bažnytinio turto nuosavybės klausimus. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių bendruomenėje vykusius procesus galima būtų pavadinti paieškomis ir blaškymusi tarp katalikiškumo ir laisvamanybės, tautinio tapatumo formavimosi ir konfliktų su lenkais mišriose parapijose, tarp kovos už savo teises ir noro turėti savo lietuvišką bažnyčią. Atvykdami į JAV lietuviai atsivežė tradicines tautines vertybes bei tvirtą prisirišimą prie katalikų bažnyčios. Kita vertus, atsidūrus svetimame krašte juos neišvengiamai veikė gyvenamojo krašto aplinka – pirmiausia ekonominiai procesai, amerikietiška socialinė, politinė sistema, religinių grupių gausa bei įvairovė, laisvės suvokimas ir, žinoma, įvairios socializmo, demokratijos, liberalizmo idėjos [p. 27].