W. A. Mozarto muzika "tekstų tinklo" sankirtose

LTStraipsnyje aptariamas W. A. Mozarto muzikos įtakos plitimas, kai atsekami akivaizdūs kitų kompozitorių mokymosi bei įtakos perėmimo faktai. Remiantis H. Bloomo „įtakos baimės“ teorija bei susistemintais „ankstesnio“ (svetimo) ir „vėlesnio“ (savojo) tekstų revizuojančiais santykiais, aptariami paties Mozarto mokymosi bei J. Chr. Bacho, Ph. E. Bacho, M. Celemnti, L. Boccherini ir kt. kompozicijų modelių naudojimo atvejai. Tyrinėjama Mozarto – „tėvo“/“mokytojo“ įtaka L. van Beethoveno, F. Schuberto kūrybai, kuri pasireiškė bendru derminiu bei tonaciniu kūrinių apibrėžtumu, melodikos, formavimo ypatumais. XX a. muzikoje Mozarto kūrybos įtakos faktorius transformavosi į jo kūrybos kaip rekomponuojamos medžiagos versmės faktorių. Mozarto klavyro sonatos A-dur (K 331) finalo Alla turca pagrindu sukomponuotas O. Balakausko „Naujasis turkų maršas“ (1987) rekomponuojamas taikant motyvizacijos, generalizacijos bei koncentravimo strategijas (J. Strauso sąvokos). Alla turca naudojamų kompozicinių priemonių logika Balakausko atkartojama naudojant ankstesnio kūrinio technologinio komplikavimo strategiją. O. Narbutaitės Mozartsommer (1991) implikuojamiems dokumento pobūdžio Mozarto tekstų fragmentams nebūdingas „neteisingo perskaitymo“ sindromas. Interteksto prielaida laikant pasklidusių Mozarto kūrinių fragmentų įvairovę, šioje kompozicijoje įžvelgiama moduliacija nuo „stilistinio intertekstualumo“ į „strateginį intertekstualumą“ (R. Hatteno sąvokos), pasireiškiantį atpažįstamais Jupiter-Sinfonie, Eine kleine Nachtmusik bei Lacrimosa (Requiem) motyvais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Hipertekstualumas; Įtaka; Tekstų tinklas; Intekstas intekste; Intertextuality; Hypertextuality; Influence; Network of texts; The intext in an intext; Mozart; Balakauskas; Narbutaitė.

ENThe article discusses the influence of Wolfgang Amadeus Mozart’s music on other composers who learnt from him and were influenced by him. Adopting H. Bloom’s theory of “fear of influence” and looking systematically at Mozart’s revision of “earlier” (other people’s) and “later” (his own) texts, the article discusses Mozart’s own learning and his use of the models of Johann Christian Bach, Karl Philip Emmanuel Bach, M. Clementi, L. Boccherini and other composers. It studies the influence of Mozart as “father / teacher” on the compositions of Ludwig van Beethoven and Franz Schubert, which is evident in the general melodic and tonal definition of their pieces, as well as in some other details of melodic line and composition. In 20th century music, the creative influence factor of Mozart’s music was transformed into source of material for creative composition. The finale Rondo alla Turca from Mozart’s Piano Sonata in A# (K 331) served as the basis for O. Balakauskas’ 1987 composition Naujasis turkų maršas. Balakauskas recomposed the Mozart piece applying strategies of motivation, generalisation and concentration (to use J. Strauss’ concepts). In O. Narbutaitė’s Mozartsommer (1991), the “incorrect reading” syndrome is not characteristic of the implied document-like fragments of Mozart's text. Instead, if we adopt the intertextual theory assumption of and consider the variety of dispersed Mozart’s fragments, we see in this composition a modulation away from “stylistic intertextualism” towards “strategic intertextualism” (R. Hatten’s concepts), which are expressed through familiar motifs borrowed from the Jupiter Symphony, Eine kleine Nachtmusik and Lacrimosa (Requiem).