Сакральность современной музыки - миф или реальность

LTStraipsnis kelia šiuolaikinės muzikos sakralinimo galimybių ir būdų klausimus. Kaip probleminės ašys ir svarbiausieji objektai išskiriama Arvo Pärto bei Felikso Bajoro kūryba. Pastaroji priešpriešina dvi kompozicines XX a. pabaigos kūrėjų muzikos sakralinimo strategijas: „tyli“, „pusiau nauja“ Pärto muzika ryškiai kontrastuoja radikaliai kompozicinei F. Bajoro „Missa in musica“ (1992-1993) raiškai. Remiantis Lutz Lesle atlikta A. Pärto kūrybos vokiečių kritikos apžvalga daroma išvada, kad Pärto naudojamų kompozicinių priemonių arsenalas nėra vienprasmiškai traktuotinas kaip tinkamiausias dabarties muzikos sakralinimo problemos sprendimo būdas. Felikso Bajoro mišių kompozicinė retorika, persigėrusi pokario avangardo praktikos, psichologizmo, liturginės muzikos doktrinoms prieštaraujančių ypatybių, demonstruoja kitą šiuolaikinės sakraliosios muzikos kūrimo strategiją. „Missa in musica“ kompozicinės analizės pagrindu straipsnyje bandoma atskleisti sakralinio ir pasaulietinio pradų (sacrum ir profanum) abipusę sąveiką ir jų konfliktinę situaciją F. Bajoro kūryboje. Daroma išvada, kad individuali eschatologija bei kognityvių liturginės muzikos stereotipų pažeidimas kūryboje yra vienas iš dabarties liturginės muzikos atnaujinimo būdų galimybių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinė muzika; Sakralinė muzika; "Missa in musica"; Contemporary music; Sacral; Feliksas Bajoras; "Missa in musica".

ENThe paper raises the questions of the possibilities and ways of sacralising modern music. The problematic pivots and main subject matters are the artistic work of Arvo Pärto and Feliksas Bajoras. Their works reflect two late 20th c. opposing compositional strategies of music sacralisation: Pärt’s “quiet” and “semi-new” music is a striking contrast to the radical expressiveness F. Bajoras’ Missa in musica (1992-1993). Based on Lutz Lesle’s survey of German reviews on A. Pärt’s music, the paper draws the conclusion that the compositional means used by Pärt should not be unequivocally seen as the most suitable way of solving the problem of sacralising modern music. Saturated with post-war avant-garde practices, psychologism and features opposing the liturgical music doctrine, the compositional rhetoric of Feliksas Bajoras’ Missa demonstrates a different strategy of composing modern sacred music. Based on compositional analysis of Missa in musica, the paper seeks to reveal the interaction between sacred and secular elements (sacrum and profanum) and their conflict in F. Bajoras artistic work. The study concludes that individual eschatology and violation of cognitive liturgical music stereotypes are one of the ways for renewing modern liturgical music.