Vytautas Eigirdas: kovęsis su demonais ir bandęs likti originalus

LTStraipsnyje aptariama Vytauto Eigirdo (1957–2012) tapybos paroda, 2012 m. surengta Kauno paveikslų galerijoje, ir apžvelgiamas jo kūrybos kelias. Dailininkas buvo neeilinis talentas, kuris kone su pamišėlio užsispyrimu laikėsi įsikibęs tradicinių technikų, atkakliai studijavo senųjų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį, meistrystės subtilybes. Kūrybinis kelias straipsnyje išskaidytas į tris pagrindinius etapus: pradinį, kai dailininkas siekė meistriškumo, tobulino įgūdžius bei rengėsi svarbiausiai gyvenimo misijai; meninės brandos, kai nutapė puikiausius paveikslus; aptemimo arba katarsio. Pirmame etape Vytautui rūpėjo savojo kelio paieškos: sąmoningai ar instinktyviai jis bandė atrasti sau tinkamą ir kuo platesnį meninių priemonių arsenalą. Brandusis Eigirdo etapas išskirtinis – tai aukščiausio jo pakilimo taškas. Tuo laiku jo darbus gan noriai įsileisdavo Varšuvos, Bialystoko, Maskvos, Hamburgo, Kopenhagos, Montvilio dailės galerijos. Eigirdo kūryboje netrūksta mitologinių ar biblinių siužetų, gerai atpažįstamų simbolių, personažų bei sprogstančios emocijos. Jis tarsi apsėstas savo paties fantasmagorinių sapnų ar vaizdinių. Jo paveikslams būdingas itin sąlygiškas vaizdų komponavimas, kaip ir įkvėpimo paieškos klasikiniame piešinyje. Itin asociatyvūs ir daugiareikšmiai archetipiniai simboliai paveiksluose tarsi išsiveržę iš dailininko pasąmonės. Baigiamasis periodas liūdnokas. Tapytojo drobės – geriausias paminklas pačiam kūrėjui.Reikšminiai žodžiai: Kūryba; Meno istorija; Paroda; Tapyba; Vytautas Eigirdas; Šiuolaikinis dailininkas; Art history; Contemporary artist; Creation; Exhibitiion; Painting; Vytautas Eigirdas.