Lietuvos sienų tapybos restauravimas sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę : pakilimai ir nuosmukiai sovietinės okupacijos laikotarpiu
LTStraipsnyje nagrinėjami sovietmečiu Lietuvoje vykdyti sienų tapybos restauravimo darbai, pristatoma Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų chronologija, apžvelgiamos sovietmečiu įvykusios organizacinės pertvarkos ir jų įtaka sienų tapybos paveldo tvarkybai. Keliamas klausimas, ar yra pagrindo kalbėti apie akivaizdų požiūrio į paveldo tvarkybą lūžį ir posūkį į europinį raidos kelią, ir jei taip, kada jis išryškėjo. Galiausiai, aptariami įsimintiniausi to meto sienų tapybos restauravimo darbai. Ankstyviausi žinomi sovietinio laikotarpio sienų tapybos tvarkybos pavyzdžiai buvo 1957–1959 m. vykę nesėkmingi bandymai atnaujinti keletą Vilniaus universiteto salių bei Verkių rūmų sienų tapybos kompozicijų. 1969–1971 m. nevykusiai sienų tapyba atnaujinta Jiezno bažnyčioje. Septintame dešimtmetyje vis dar pasitaikydavo nekokybiškai atliktų Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų, tačiau buvo ir sėkmingesnių praktikų: 1965 m. rekonstruojant Vilniaus Šv. Jėzaus širdies bažnyčią, pašalinti 1865 m. uždažymai, apie 1966 m. laikinai atidengtos dvi 1938 m. Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų 1941–1944 m. uždažytos Petro Kalpoko kompozicijos, 1970 m. atkurtas klasicistinis Vilniaus universiteto Mokslo darbuotojų skaityklos dekoras. Straipsnyje taip pat aptariama restauruotojos A. Kalitytės veikla ir jos darbų rezultatų dviprasmiškumas. Aštuntajame dešimtmetyje kurtos restauravimą prižiūrėjusios institucijos, darbų kokybė ėmė gerėti. 1989 m. įsteigta Lietuvos kultūros paveldo globos taryba, bet atkūrus nepriklausomybę, restauravimas pergyveno krizę bei pateko į privačių įmonių rankas.Reikšminiai žodžiai: Freskos; Restauracija; Restauratoriai; Restauravimas; Sienų tapyba; Tapyba; Frescos; Lithuania; Painting; Restoration; Restorers; Wall-painting.
