Religijos filosofija poetiškai : būsimo nuodugnesnio svarstymo apmatai
LTStraipsnyje aptariami religijos ir filosofijos klausimai poetiniu aspektu. Poezijai būdingos metaforos arba kitokio pobūdžio palyginimai retokai vertinami kaip speciali filosofinė kalba, o dažniau kaip poetiniai žaidimai ar poetinės išraiškos priemonės, nesidomint jų turiniu. Vis dėlto, šios filosofine ar religijotyrine laikomos temos paieškos poezijoje turi prasmę. Apsiribojus poetų mintimis apie santykį su Dievu, liekama pačioje religijos filosofijos šerdyje; o ir poetams kur kas labiau rūpi bendravimas su Dievu nei ritualai, kultai, liturgijos subtilybės ir įvairiausios kitos religijos apraiškos. Nagrinėjami R. Ozolo, L. Masienės, D. Čepauskaitės, V. Mačernio, G. Patacko, A. Marčėno, V. Kukulo eilėraščiai šia tema. Poetai retai imasi ilgų samprotavimų tam tikra tema, kaip tai tradiciškai daro filosofai. Kaip savotiška išimtis matoma Valdo Kukulo penkių eilėraščių ciklas „Žmogus be Dievo“, primenantis tokio pat pavadinimo filosofo Juozo Girniaus studiją. Atskleidžiamas poeto metamas akmuo į filosofo, atradusio Dievą, daržą, eilėraštyje teigiant, kad turintis Dievą savyje, jo nepažįsta, nejaučia ir nieko apie jį nežino, tik Dievas juos nematydamas veda. Konstatuojama, kad poetai, natūraliai priėmę reliatyvių teologų sukurtą absoliutą, taip pat natūraliai leidžia jam „pasižeminti“ ar „save apiplėšti“, nė nekvaršindami sau galvos kūrimo ontologijos atkakliai keliamu klausimu, kodėl Dievas-Kūrėjas prisiima kenotinę būseną ir ja buvoja.Reikšminiai žodžiai: Dievas; Filosofija; Istorinė patirtis; Kenozė; Metafora; Poezija; Religija; Religijos filosofija; Scholastika; Visagalio Dievo koncepcija; God; Historical experience; Kenosis; Metaphor; Philosophy; Philosophy of religion; Poetry; Religion; Scholastic; The concept of the Almighty God.
