Kūno reprezentacija naujausiuose lietuvių prozininkių tekstuose

LTGimus feministiniam judėjimui, moterims svarbu iš naujo nustatyti kūno statusą, paneigti vyrų sukurtas moteriškumo ir vyriškumo kategorijas. Lietuvoje feministinio judėjimo idėjos aktualesnėmis tampa tik šio amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais, todėl lietuvių literatūroje sunkoka rasti ryškių feministinių grožinių tekstų. J. Skablauskaitė, J. Ivanauskaitė, B. Jonuškaitė, Z. Čepaitė – šiuolaikinės lietuvių prozininkės, plėtojančios moteriško rašymo bei nestereotipiško požiūrio į vyrą ir moterį tradicijas. Tyrinėjant minėtų autorių kūrinius didžiausias dėmesys skiriamas moters įvaizdžio kūrimo analizei, siekiant įvertinti lietuvių prozininkių pastangas paneigti ilgus amžius moterį žeminusį seksizmo modelį. Lietuvių moterų rašytojų tekstuose beveik visos veikėjos vaizduojamos kaip labai gražios, seksualios, erotiškos. Kuriamas dailiosios lyties mitas, pabrėžiant moters kūniškumą. J. Skablauskaitė ir J. Ivanauskaitė sukuria ne vien Dailiosios lyties, bet ir Raganos, Laumės mitą, kuriame susikerta ir mitologinės, ir teologinės, ir psichoanalitinės, ir kultūrologinės plotmės. Nepaisant tikslo kvestionuoti vyrų nustatytus parametrus, paneigiant moters tapatinimą su kūnu, lytiškumu, moters sąmoningumas atskleidžiamas daugiausia patriarchaliniu požiūriu. Moterys savo kūriniuose vis dar įkūnija vyrų svajonių idealą. Skaitant gana įdomius bei savitus moterų grožinius tekstus, vis dėlto jaučiamas užsidegimas beatodairiškai išlieti pyktį dėl ilgų tylėjimo metų ir nesugebėjimas sukurti savitą moters viziją.Reikšminiai žodžiai: Feministinė kritika; Kūnas; Literatūra; Moteris; Prozininkės; Reprezentacijos; Šiuolaikinė lietuvių literatūra; Body; Contemporary lithuanian literature; Feminist criticism; Lithuanian literature; Prose writers women; Representations; Woman.