Kūno metafizika ir kūno metaforika: variacijos Alfonso Nykos-Niliūno poezijos tema
LTStraipsnyje aptariama kūno metafizika ir kūno metaforika Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Kūnas A.Nykos-Niliūno poezijoje paženklinamas tragišku sąmoningumo ženklu. Tai ne vien netekties ar nevilties istorijos, bet ir nesiliaujanti žmogiška pastanga suprasti, pasakyti sau, kas yra kūnas, kokia jo paskirtis. Ieškoma, kur ir kaip atsiranda kūnas, kuo jis tampa, ką jis simbolizuoja asmeniniame gyvenime. Nuogumas nagrinėjamuose eilėraščiuose yra absoliutus atvirumas aplinkai, absoliutus susietumas su aplinka, jis užvaldo, užgožia aplinką ir ją perkeičia. Kita vertus, pati aplinka kūno grožio fone persimaino, įgyja naują pavidalą. Kūno grožis nebetelpa teisminiuose nuosprendžiuose, žodinėse išraiškose, žodiniuose apibūdinimuose. Kūno grožis slepia savyje nenusakomumą, neišreiškiamumą, kuris tegali būti perteiktas tik metaforomis. A. Nykos-Niliūno erotika yra neperregima ir nepavaldi racionalizacijos procesams, netelpanti į atskiras institucijas ar instancijas. Kūno grožis įkalina ir nubaudžia amžinybe. A.Nyka-Niliūnas nekuria vien kūno apologijų, jo poeizija nėra vien erotizuotos sąmonės atspindžiai. Jo poetinės metaforos kūno svarstymus išveda į bendrakultūrinę, metafizinę erdvę. Egzistencinė fenomenologija, metaforizuoti būsenų ir įvykių aprašymai praplečia kūniškumo analizę. A.Nykai-Niliūnui pavyksta perkurti būsenas, jausenas į universalius svarstymus, todėl jo poezija laikytina vykusi mėginimu sukurti kūno dramą, pateikti kūno ontologijos bandymus.
