Kūnas Antano Škėmo ir Algirdo Landsbergio prozoje

LTPranešimo išeities taškas - Algirdo Landsbergio novelė “Rašytojas M. lankosi N. mieste”, kurioje du rašytojai, kalbėdamiesi apie kūno vaizdavimą lietuvių literatūroje, mini Antaną Škėmą bei kitus rašytojus. Tai įdomus literatūros kaip savirefleksyvios, save apmąstančios konstrukcijos pavyzdys. Landsbergio “Muzika, įžengiant į neregėtus miestus” ir Škėmos “Izaokas” bei “Apokaliptinės variacijos” - pagrindiniai tekstai, kuriuos paliesiu, kartu palygindama juos su ankstesniąja rašytojų proza. Analizuojant kūno vaizdavimą ar nevaizdavimą literatūros kūrinyje, neišvengiamai tenka kalbėti ne tik apie patį kūną (koks jis?) bei kaip, kur, kada jis vaizduojamas, bet ir apie su juo susijusius dalykus: drabužius, valgymą ir t.t. Straipsnyje nagrinėjami tokie klausimai: moters ir vyro kūnas; storas kūnas Landsbergio prozoje; sužalotas kūnas Škėmos kūryboje; dailus kūnas. Domimasi, kaip kinta kūno ir sąmonės santykis, suvokiant asmens identitetą. Nesileidžiant į kokias nors gilesnes angažuotas feministines analizes, vis tiek įdomu pastebėti, kad dailių (stangraus kūno) moterų ir negražių, apdribusiais pilvais vyrų netrūksta tiek Škėmos, tiek ir Landsbergio prozoje.