Dvasia ir kūnas: keletas Motiejaus Valančiaus prozos aspektų

LTXIX a. didaktiniame diskurse žmogaus dvasia pavesta Aukščiausiojo globai, Dievo valia čia pasireiškia pačiais įvairiausiais žmogaus gyvenimo atvejais. Ne kartą tai manifestuojama ir Motiejaus Valančiaus prozoje, kuri dažnai vaizduoja žmogų, patekusį į sudėtingą egzistencinę, net ribinę situaciją. Taigi dieviškoji akistata – neišvengiama, visas Valančiaus pavaizduotas kaimo bendruomenės gyvenimas sukasi Dekalogo šviesoje. Nesileisdamas į gilesnį veikėjų psichologijos vaizdavimą, Valančius vis dėlto užfiksuoja autentiškas XIX a. žmogaus reakcijas, motoriką, nuotaikas, jausmus. Kūno tema ir kūniškumo traktuotė Valančiui taip pat nebuvo joks tabu. Valančiaus proza XIX a. viduryje kūno tema kalba gana atvirai, nevengdama aštrių probleminių klausimų. Yra apsakymų, kur kūniškumas (moters-aukos, paleistuvystės, lytinio auklėjimo, medicininio švietimo motyvai) labai svarbus. Egzistuoja Valančiaus apsakymų grupė, kurioje atsiveria kūno ir ligos prasmė. Valančiaus prozoje sugyvena dvi skirtingos kūno traktuotės: švietėjiškoji (modernioji) ir hagiografinė (tradicinė krikščioniškoji). Švietėjiškasis vaizdavimo būdas, kuriam šiame straipsnyje skiriama daugiau vietos, iškelia žmogaus dvasios ir kūno vientisumą, tiems laikams drąsiai ir problemiškai vaizduoja įvairius kūniškumo aspektus. Antikinė mintis apie sveiką sielą sveikame kūne gerai apibūdina Valančiaus trokštamą viziją – dorą, dievobaimingą bei švarų ir sveiką XIX a. Lietuvos kaimo valstietį.Reikšminiai žodžiai: Didaktinis diskursas; Dvasia ir kūnas; Literatūra; Motiejus Valančius; Proza; Didactic discourse; Lithuanian literature; Motiejus Valančius; Prose; Spirit and body.