Kūnas kaip veiksmas: kūno strategijos šiuolaikiniame Lietuvos mene

LTGriūvant socialiai sukonstruotam kolektyviniam kūno tapatumui atsiranda nuolatinės jo transformacijos ir perkūrimo būtinybė. Straipsnyje analizuojamos kūno ir lytinio tapatumo problemos, atsivėrusios paskutinio dešimtmečio menininkų ar feministiškai nusiteikusių lietuvių moterų kūriniuose. Viena vertus, visuomenė eskaluoja kūniško tapatumo pastovumo iliuziją, kita vertus, menininkai griauna šias iliuzijas. Tačiau abi taktikos yra išprovokuotos tos pačios priežasties – griūvančios simbolinio pasaulio tvarkos, atsiveriančių tapatumo laikinumo nuojautų ir suvokus socialinio pasaulio tvarkos dirbtinumą. Straipsnyje plačiau aptariamas kūno tematizavimas šiauliečių dailininkų kūryboje. Pastebima, kad paraleliai egzistuoja daug skirtingų subjektyvumo, lytiškumo, kūniškumo sampratų menininkų kūryboje. Savo kūnu kuriantys menininkai bando mesti iššūkį pačiai stabilaus tapatumo idėjai, bet tuo pačiu metu siekia savo kūniškume atrasti kažką pastovaus, kažką realaus, esančio anapus lyties, laiko, žodžių, tvarkos, simbolių. Tokie menininkai ieško ir kažko, esančio už kūno, nes netiki, kad kūnas gali suteikti tikrąjį identiškumą, todėl jų kūnas tampa įvairių identiškumų keitimo vieta. Kūniškas, lytinis identiškumas nėra duota ir stabili tikrovė, jis – niekada neužbaigiamas, nuolat kuriamas laike, institualizuojamas ir vėl išlaisvinamas. Menininkai ir yra pagrindiniai šio kūniško tapatumo neužbaigtumo kritikai ir demaskuotojai.Reikšminiai žodžiai: Kūnas; Lytis; Socialiniai ritualai; Strategija; Tapatumas; Transformacijos; Veiksmas; Šiuolaikinis menas; Action; Body; Contemporary art; Gender; Identity; Lithuania; Social rituals; Strategy; Transformations.