Imagining the real: material evidence and participatory past in nineteenth-century Lithuania

LTPraeities vertinimas priklauso nuo kintančios dabarties. Laiko ir praeities negrįžtamumo konfliktą siekia išspręsti pasakojimas. Vis dėlto konfliktas paaštrėja, kai iškyla pasakojimo ir tikrosios praeities adekvatumo klausimas. Tikėjimas mokslo nešališkumu suteikė Apšvietos atstovams metodų, kaip pagrįsti istorinių realijų tikrumą. Lyginamoji filologija, etnografija, archeologija teikė medžiagos praeities suvokimui. Nauja medžiaga skatino kurti alternatyvius pasakojimus ir istorijos modelius. Priešingai nei tikslingi pasakojimai, istoriją išreiškiantys žodžiai, objektai ir papročiai virto gyvais istorijos liudytojais ir pasakojimo dalyviais. Straipsnyje pateikiama atvejo analizė, atskleidžianti alternatyvų praeities suvokimo modelį, įkūnytas dvaro sodyboje – Baublyje, kuris vėliau pelnė pirmojo Lietuvos muziejaus reputaciją. Šį kompleksą autorė vadina istorinio mąstymo artefaktu ir aiškina jo įkūrimo motyvus tuometinių ir šiuolaikinių interpretacijų kontekste. Dionizo Poškos Baublio istorija aptariama platesnėje XIX a. praeities tyrinėjimų panoramoje. Poška nevadino Baublio muziejumi ir nebandė sistemingai dokumentuoti savo kolekcijos. XIX a. pirmą kartą Baublys buvo pavadintas muziejumi. Baublyje sukurta archeologinių radinių struktūra pasiūlė tikrosios praeities pojūtį ir sužadino vaizduotę. Paprasta ir lengvai suprantama Baublio forma įkvėpė lankytojus ir tapo istorijos įkūnijimu, metonimija bei praeities metafora. Kylant tautiniam sąjūdžiui, Baublys tapo pasišventimo pavyzdžiu ir saviidentifikacijos forma.Reikšminiai žodžiai: Baublio muziejus; Dionizas Poška; Istorinė atmintis; 19 amžius; Literatūra; Baublys Muzeum; Dionizas Poška; Historical memory; Literature; Lithuania; Lithuanian XIX c. history.