Sąjunga kalbai puoselėti
LTStraipsnyje pristatoma radikaliųjų tautininkų J. Ambraziejaus, S. Stakelės, J. Kriaučiūno ir J. Basanavičiaus inicijuota „Sąjunga pagrąžinimui teisių lietuviškai kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje“. Apžvelgiamos jos įsikūrimo aplinkybės ir aptariamos lietuvių kalbos vartojimo problemos XX a. pradžioje. Lietuvių kalba tuo metu laikyta tautą konsoliduojančiu veiksniu, tačiau kitaip nei ilgalaikę nenutrūkstamą valstybingumo tradiciją turinčios tautos, lietuvių kalba rėmėsi krašto tarmėmis, o ne sostinės arealo tarmės pagrindu. „Aušra“ leista vakarų aukštaičių tarme, joje imta valytis nuo germanizmų, puoselėta lietuvių kalba, jos senumas, pirmapradiškumas, taip pat pripažintas jos reikšmingumas tautinei sąmonei kelti. Nagrinėjama sąjunga buvo sumanyta Jono Basanavičiaus apie 1906 m., liepos 1 d. keturiolika asmenų pasirašė prašymą registruoti sąjungą. Įsteigta sąjunga turėjo rūpintis lietuviškų raštų leidimu ir tokiu būdu kovoti su Vilniaus vyskupais, kurie kėsinosi į lietuvybę, rūpintis lietuvių kalbos gaivinimu etnografinėse Lietuvos bažnyčiose bei leisti populiarias knygas plačiajai visuomenei. Išanalizuota sąjungos vidaus tvarka ir jos valdybos tarpusavio santykiai bei su finansais susiję konfliktai, išsamiai pristatyta draugijos veikla. Atlikus tyrimą nustatyta, jog norint išsiaiškinti realų neviešais metodais veikusios organizacijos indėlį, kovojant už lietuvių kalbą Vilniaus krašto bažnyčiose, reikia detalaus tyrimo.
