Ar jau norime būti istorijoje? : intencija, faktas ir meninė išmonė istoriniame kūrinyje

LTIstorinio laiko sąvoka vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas. Rašytojai praeities meninius vaizdu kuria, susintetindami istorinius faktus, archyvinę dokumentiką ir dabartinės tikrovės pažinimą bei savo vaizduotę. Istorinė tematika ir žanrai literatūroje vystosi netolygiai; jų raida yra glaudžiai susijusi su istoriosofine visuomenės mintimi. Įsigalintis subjektyvumas didina intencionalumo bei tendencingumo svorį meniniame sumanyme. Istorinio romano struktūra visada dinamiška, atverta stilistiniams pokyčiams. Ambivalentinė žanro struktūra kelia autoriams padidintus reikalavimus, nes istorinis romanas yra tarp istorijos ir romano. P. Dirgėlos, V. Petkevičiaus, V. Jasukaitytės, R. Klimo romanai priklausomybės laikais buvo istorinės prozos viršūnės. O kokią istorinės prozos būklę ir jos interpretacinį-reflektyvinį kontekstą regime šiandien? P. Dirgėlos išvesta meninės kokybės formule pasižymi ir kiti pastarojo meto lietuvių istorinės tematikos romanai: V. Martinkaus, K. Sabaliauskaitės, P. Venclovo, Vydo Asto, J. Laucės, A. Ruseckaitės, S. Šaltenio, J. Sajausko. Visiems jiems bendra tai, kad jų autorių nuostatos istorijos atžvilgiu yra esmingai pakitusios. Ar tai reikštų istorijos deromantizavimą, modernizavimą? Istorijos deromantizavimas atspindi poreikį istoriją priartinti prie dabarties, tačiau tinkamai nepasvėrus jos įkūnijimo stilistinių-kompozicinių būdų, gali nesunkiai virsti nepageidaujamu tendencingumu.Reikšminiai žodžiai: Filosofija; Idėja; Intencija, faktas; Istorija; Istorinis kūrinys; Istorinis laikas; Istorinis romanas; Istorinė literatūra; Literatūra; Meninė išmonė; Vertinimas; Artistic discovery; Evaluation; Historical literature; Historical novel; Historical time; Historical work; History; Idea; Intention, fact; Literature; Philosophy.