1905. gada revolūcijas pētījumi Lietuvas historiogrāfijā

• 1905 metų revoliucijos tyrimų problemos Lietuvos istoriografijoje
• Issues in the Study of the 1905 Revolution in the Lithuanian Historiography

LT1905 metų revoliucijos lietuvišką istoriografiją galima suskirstyti į kelis etapus, kuriuos nulėmė visuomeninis-politinis kontekstas:1. Lietuviškos istoriografijos pradžia (1906–1918 m.); 2. Lietuvos Respublikos istoriografija (1918–1940 m.); 3 Sovietinė lietuviška istoriografija; 4. Lietuvių išeivijos istoriografija; 5. Naujausioji lietuvių istoriografija. Atlikus darbų iš kiekvieno laikotarpio analizę nustatyta, kad, išskyrus sovietinį laikotarpį, 1905 m. revoliucija istoriografijoje vertinta per Lietuvos valstybingumo raidos problemą. Centriniu įvykiu įvardijamas 1905 m. gruodžio 4–5 d. Lietuvių suvažiavimas (Didysis Vilniaus Seimas –DVS) Vilniuje, o iki jo ir po jo sekę įvykiai – kaip tautinė revoliucija. Istoriografijoje pastebima lietuvių mentaliteto slinktis nuo nacionalizmo, ilgą laiką besireiškusio aiškia antilenkiška nuostata, ypač “Aušros” laikotarpiu, per romantinį kovos už tautos laisvę akcentą link pilietiškumo. Sovietinė lietuviška istoriografija, išskyrus A.Tylos darbą, nagrinėdama DVS ir revoliucijos problemas, rėmėsi klasių kovos teorija ir V. Lenino 1905–1907 m. „buržuazinės demokratinės revoliucijos” koncepcija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Revoliucijos; Lithuanian historiography; Revolution of 1905.

ENThe Lithuanian historiography on the 1905 Revolution may be divided into several periods, determined by the social-political context: 1) early Lithuanian historiography (1906–1918); 2) historiography of the Republic of Lithuania (1918–1940); 3) Soviet Lithuanian historiography; 4) historiography of the Lithuanian emigration; 5) the latest Lithuanian historiography. An analysis of works from each period shows that, with the exception of the Soviet period, the 1905 Revolution was viewed in the historiography thought the prism of the problem of Lithuanian statehood. The Lithuanian Assembly of December 4-5, 1905 in Vilnius (the Great Seimas of Vilnius) was regarded as its central event, while the preceding and the subsequent events – as a national revolution. In terms of the Lithuanian mentality, the historiography indicates movement from nationalism, which was expressed by a clear anti-Polish sentiment for a long time and, especially, during the period of Aušra, to the emphasis of the romantic struggle for national freedom and, finally, to the extolment of the public spirit. In examining the problems of the Great Seimas of Vilnius and the Revolution, the Soviet Lithuanian historiography relied on the theory of class struggle and Lenin’s conception of the “bourgeois democratic revolutions” of 1905–1907, with the exception of A. Tyla’s work.