LTStraipsnyje aptariamos modifikuotos sūduvių tipo kanklės (kurios yra tarsi lietuvių nacionalinė citera arba arfa), kurios yra savitas etninės kultūros reiškinys, nuo XX amžiaus pirmosios pusės išplitęs Aukštaitijos regione. Remiantis muziejų eksponatais, etninėse ekspedicijose surinkta medžiaga ir rašytiniuose šaltiniuose aptikta informacija, tyrinėjama aukštaitiškų kanklių praeitis ir dabartis. Lyginamoji ir deskriptyvioji analizė atskleidžia, kad XX amžiuje nyko tradicija vyrams groti kanklėmis, tolydžio trečdalį kanklininkų sudarė moterys, grojančios sūduvių tipo instrumentais. Kankles modifikavo kvalifikuoti amatininkai Stanislovas Rudis ir Juozas Lašas. Jos išplito visoje Lietuvoje, daugiausia Aukštaitijos regione. Sūduvių tipo kanklės nedaug skiriasi nuo tradicinių kanklių. Aukštaitišką repertuarą sudaro bendros lietuvių liaudies dainos, giesmės ir šokiai. Nemažai užfiksuota žmonių savaip modifikuotų kūrinių ir savo kūrybos pavyzdžių. Aukštaitijos muzikantai tebėra įvairių profesijų atstovai. Paprastai muzikantai yra išsilavinę, nuoširdūs, draugiški, turintys menišką sielą ir platų interesų lauką. Paprastai tai yra neturtingi asmenys, siekiantys išreikšti savo džiaugsmus ir rūpesčius kanklių garsais. Tarp jų nemažai yra gabių tautodailininkų. Modifikuotomis sūduvių tipo kanklėmis tebegrojama iki šiol. Senąsias tradicijas tęsia jauni kanklių muzikos atlikėjai Aukštaitijos regione.