Meninių tyrimų pažadai ir tikrovė : meniniai tyrimai teatre

LTStraipsnyje analizuojamas meninių tyrimų proveržio akademinėje tyrimų kultūroje fenomenas, šio proveržio priežastys ir prielaidos. Teorinėje plotmėje meniniai tyrimai žada daug, dažnai į juos siūloma žiūrėti kaip į naują perspektyvią tyrimų paradigmą, tačiau straipsnis kviečia atkreipti dėmesį, kad meninių tyrimų samprata nėra vienareikšmė ir nusistovėjusi, o didžiausiu kliuviniu nepriekaištingai meninių tyrimų reputacijai straipsnyje laikomas reikšmingų darbų, kurie būtų meninių tyrimų rezultatas, stygius. Straipsnyje svarstoma, ar nepervertinamas meninių tyrimų indėlis į šiuolaikinę tyrimų kultūrą ir jų svarba akademinei minčiai bei meno praktikai. Ieškant atsakymo į šį klausimą, analizuojamas meninių tyrimų pranašumas, jų galimybės kurti specifines žinias ir silpnybės bei prieštaravimai. Antrojoje straipsnio dalyje susitelkiama į meninius tyrimus teatre, daugiausia vaidyboje. Išvadose pasiūlomas alternatyvus tyrimų modelis, kuris apimtų menininkų ir mokslininkų tyrimus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Meninis tyrimas; Praktika; Vaidyba; Įkūnijimas; Žinios; Acting; Artistic research; Embodiment; Knowledge; Practice.

ENThe article analyzes the phenomena of the rise of artistic research in academic research culture, its reasons and premises. On a theoretical level, artistic research is treated as a new promising paradigm of research; however, the concept of artistic research is not homologous and steady. The lack of prominent art works that would be the outcome of artistic research is considered to be the biggest handicap for a perfect reputation of artistic research. The article discusses if the contribution of artistic research to contemporary research culture as well as its significance both to academic discourse and artistic practice is not overestimated. When searching for an answer to this question, the article analyzes the advantages of artistic research and the possibilities to create specific knowledge as well as the weaknesses and controversies. In the second part of the essay, the author focuses on artistic research in theatre, particularly in acting. Finally, she suggests an alternative model of research that would involve both artists and scholars. [From the publication]