Naujos strategijos jaunųjų scenoje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Naujos strategijos jaunųjų scenoje
Alternative Title:
New strategies on young stage
In the Journal:
Menotyra. 2017, t. 24, Nr. 2, p. 131-141
Keywords:
LT
"House of Reglu"; Abstrakcija; Aleksandras Špilevojus; Artūras Areima; Bendras buvimas; Bendras buvimas kartu; Birutė Kapustinskaitė; Black box; Co-presence; Erdvė; Erika Fischer - Lichte; Galerija; Hans -Thies Lehmann; Kūnas; Mikrofonas; Olga Lapina; Paulius Markevičius; Performatyvumas; Performatyvus subjektyvumas; Postdraminis teatras; Stand-up comedy; Taki tapatybė; Tyrimas; Šiuolaikinis Lietuvos teatras.
EN
"House of Reglu"; Abstraction; Aleksandras Špilevojus; Artūras Areima; Birutė Kapustinskaitė; Black box; Body; Co-presence; Contemporary theatre; Erika Fischer - Lichte; Gallery; Hans -Thies Lehmann; Liquid identity; Olga Lapina; Paulius Markevičius; Performativity; Performed subjectivity; Postdrama theatre; Space; Stand-up comedy; Study.
Summary / Abstract:

LTSkirtingų šiuolaikinio meno sričių recepcijos Lietuvoje schizma yra gana reikšminga: abstraktus vizualinis menas priimtas jau keletą dešimtmečių, o nelogiški postdraminiai pasirodymai laikomi nenormaliais nukrypimais nuo „teisingo“ kelio. Nepaisant to, jauni režisieriai ir aktoriai ne tik stengiasi rasti savo individualų kelią, bet jų darbai parodo ir tam tikrus dėsningumus bei panašų požiūrį į kūrybą. Artūras Areima, Paulius Markevičius, Aleksandras Špilevojus, Birutė Kapustinskaitė – tik keletas jaunų kūrėjų, atsisakančių griežto skirstymo į „režisierius“ arba „aktorius“. Dažniausiai jie siekia bendradarbiauti ir keisti žiūrovų požiūrį į erdvę. Savo pasirodymuose kūrėjai naudoja itin performatyvų baltą galerijų kubą ar juodą dėžę. Kuriama erdvė be atminties, nesusijusi su praeitimi, esanti tik čia ir dabar. Kūnas nebesvarbus, bet stiprus jo buvimas geismo ir skausmo kūniškumą sugrąžina į balso ir kalbos pasaulį. Tas pats atsitinka su balsu. Vokalinė komunikacija neegzistuoja arba kai kuriuose pasirodymuose atsiduria krizėje.Bet mikrofonai naudojami labai aktyviai, jais bandoma pasiekti gelmę, esmę, garsas virsta rėkimu. Mikrofonų vaidmuo taip pat kinta – jie nebėra modernybės ženklas ar silpno balso stiprinimo priemonė: rėkimas tampa pasirodymo esminiu objektu ir žinia. Stovėjimas prieš auditoriją ir savo istorijos pasakojimas – tai vyksta scenoje. Bet pasakojimai nėra autentiški, performuojama realybė ir net identitetas, nepastovus kaip socialiniuose tinkluose. Kai kuriems kūrėjams pasakojimas yra daug svarbesnis nei jo autorius, pagrindinis dalykas – galimybė komunikuoti. Dalyvauja ne tik aktorius, bet ir žiūrovas, abi pusės įsitraukia ir bendradarbiauja, atsiliepia į vienas kito idėjas, savimonę ir gauna grįžtamąjį ryšį, atveriantį naujus dialogo kelius. [versta iš angliškos santraukos]

ENSchism between receptions of different modern arts in Lithuania is quite significant: abstract visual art has been accepted for some decades and non-consequential and/or postdramatic performances are treated like abnormal deviations from the “right” way. Nevertheless, young directors and actors try to go not only their individual way, but their creations show some regularities and similar approaches towards the theme. Artūras Areima, Paulius Markevičius, Aleksandras Špilevojus, Birutė Kapustinskaitė – they are only a few of a bunch of young creators who don’t divide their work into strictly ‘directors’ or ‘actors’. Mostly they work in a collaborative way and try to change spectators’ attitude towards space. They use white cube in the galleries or black box of the stage for their performances which deal with the performativity very much. Space is preferred to be without memory, not signalizing any past, just pure here and now. Body is no longer significant, but the strong presence of it implies tension to return physicality of craving and pain into the world of voice and language. The same is with voice. Vocal communication doesn’t exist or reaches crisis in some performances.But microphones are used very actively and sometimes just like an amplifying media of straight communication which turns into a scream. But the microphone also changed its role – it is no longer a sign of modernity nor a means to strengthen weak voice: howl is an essential subject and message of the show. Standing before the audience and speaking real his/her own stories – that is the scene on stand-up comedy. But stories are changed into non-authentic ones, and here we see not only performed subjectivity, but identity which is liquid like in social networks. For some of the creators the story is much more important than the author of it, and the possibility to communicate is the main subject. Not only the artist is present – the spectator is present too, and here we see participation from both sides as co-presence, as real involvement which allows to create responsiveness to one another’s ideas, self-awareness and feedback loop which leads to a new way for a dialogue. [From the publication]

DOI:
10.6001/menotyra.v24i2.3482
ISSN:
1392-1002; 2424-4708
Related Publications:
Audience participation in contemporary Lthuanian theatre: a conflicted adaptation of the western tradition / Justinas Kalinauskas. Meno istorija ir kritika. 2019, 15, p. 103-115.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/67757
Updated:
2019-03-27 16:35:51
Metrics:
Views: 12    Downloads: 5
Export: