Simbolis kaip dalis ir visuma

LTStraipsnyje siekiama apmąstyti simbolį kaip dalį ir visumą, atspirties tašku pasirenkant žodžio „simbolis“ etimologiją ir plėtojant filosofines jos implikacijas. Pirmame skyriuje atskleidžiami prieštaravimai, kurie išryškėja bandant suvokti santykį tarp ženklo ir simbolio, atkreipiamas dėmesys į simbolio sąvokos daugiaprasmiškumą ir painumą. Aptariamos dvi radikaliai skirtingos simbolio sampratos, kurių viena traktuoja simbolį kaip gryniausią ženklo atmainą, o kita, priešingai, pabrėžia skirtumą tarp grynojo ženklo ir simbolio. Antrame skyriuje, remiantis graikiškąja žodžio „simbolis“ etimologija, parodoma, kad simbolį būtina tuo pat metu mąstyti ir kaip simbolinę dalį, ir kaip simbolinę visumą. Si prieiga leidžia suvokti simboliui būdingą pilnatvės ir tuštumo dialektiką, kartu sutaikydama ir integruodama minėtas skirtingas simbolio sampratas. Argumentuojama, kad viename simbolio lygmenyje labiau išryškėja tie simbolio bruožai, kurie jį skiria nuo ženklo, o kitame - simbolio ženkliškumas. Kadangi simbolis qua simbolis yra dvidalis, o simbolis qua ženklas - dvipusis, galutinėje instancijoje simbolis atsiskleidžia kaip dvigubai dvigubas. Taigi kiekviena iš dviejų simbolio sampratų, nors ir neįstengdama paaiškinti visų simbolio aspektų, teisingai aiškina tam tikrą simbolio lygmenį. Pabaigoje simbolio problematikos kontekste nagrinėjami prasmės, referencijos ir kai kurie kiti klausimai. Raktažodžiai: simbolis, ženklas, ženklo arbitralumas, signifikantas, signifikatas, semiologija, interpretacija, egzistencija, dalis, visuma, struktūra, energija, reikšmė, prasmė, referencija, senoji graikų kalba, etimologija, Platono filosofija, Antikos kultūra, kalbos filosofija, hermeneutika, postmodernizmas.

ENThe article reflects on the symbol as a part and a whole, beginning with the etymology of the word “symbol” and thinking out its philosophical implications. The first chapter reveals the contradictions which come to the fore when one tries to understand the relation between the sign and the symbol. The attention is drawn to the ambiguity and vagueness of the very notion of symbol. Two radically different interpretations of symbol are discussed. The first of these interpretations treats the symbol as the purest case of the sign, while the second, on the contrary, stresses the distinction between the pure sign and the symbol. The second chapter considers the Greek etymology of the word “symbol” and shows that the symbol ought to be simultaneously regarded as a symbolic part as well as a symbolic whole. This approach enables us to understand the dialectic of fullness and emptiness, which is characteristic of the symbol. It also reconciles and integrates the two different aforementioned interpretations of the symbol. It is argued that at one level of the symbol become prominent those features of the symbol that distinguish it from the sign, while at the other level, on the contrary, the significative aspect of the symbol comes to the fore. Since the symbol qua symbol is constituted of two parts, while the symbol qua sign is two-sided, in the latter instance the symbol reveals itself as doubly double. As a consequence, it turns out that each of the different understandings of the symbol fails to account for all its aspects yet correctly explains a certain level of it. At the end of the article are discussed the problems of meaning, reference, and some other issues. Key words: symbol, sign, part, whole, semiology, interpretation, meaning, reference, ancient Greek language, etymology, Plato’s philosophy, philosophy of language, hermeneutics, postmodernism.