Internal factors behind the emergence of the law of treason in the Grand Duchy of Lithuania in the mid-fourteenth to mid-fifteenth centuries

LTStraipsnyje analizuojami vidiniai valdovo išdavystės kaip nusikaltimo sampratos atsiradimo LDK veiksniai XIV a. vid. – XV a. vid. Apibendrinant istoriografiją, kuri nagrinėjo valdovo išdavystės problemą LDK, galime konstatuoti, kad išdavystė visų pirma buvo tirta remiantis XVI a. šaltiniais, o to laikotarpio išdavystės samprata taikoma ir ankstesnėms epochoms. Būtų klaidinga manyti, kad valdovo išdavystės kaip nusikaltimo samprata XV a. pirmoje pusėje buvo tapati jos sampratai po 100 metų – XVI a. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu įvyko ne tik milžiniškas visuomenės socialinių struktūrų pokytis, bet ir valstybės struktūrų transformacija. Archajiškais asmeniniais ryšiais paremtą valstybės valdymą keitė institucinis valstybės valdymo modelis. Tyrimas parodė, kad pagrindinė socialinė grupė, kurioje ėmė formuotis šis nusikaltimas XV a. pr. – XV a. vid., buvo didžiojo kunigaikščio varžovai ir nedraugai (lot. adversarius, inimicus; rusėn. недруг, неприятель, враг; vok. fynd). Išdavystės terminų atsiradimas būtent šioje socialinėje grupėje liudija apie valstybinių struktūrų ryšio intensyvėjimą, kai tarp valdovo ir jo pareigūnų / draugų užsimezga glaudūs ryšiai. Visų pirma tai vyksta valdovo institucinio dvaro terpėje bei per pareigybių sistemą. Būtent šiuo atveju ištikimybės ir lojalumo ribos peržengimas buvo imtas suvokti jau nebe kaip priešiškumas, o kaip išdavystės nusikaltimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Nusikaltimo samprata; Valdovo išdavystė; Crime of treason; Emergence of the law of treason.

ENThe article presents an analysis of internal factors behind the emergence of treason as a crime in the Grand Duchy of Lithuania in the mid-14th to mid-15th centuries. The research showed that the main social group in which this crime started to form in the early to mid-15th centuries were the grand duke’s adversaries and foes (Latin: adversarius, inimicus; Ruthenian: недруг, неприятель, враг; German: fynd). The appearance of terms for treason within the context of precisely this social group is evidence of the intensifying links between state structures, whereby closer bonds were established between the ruler and his officials/friends, primarily within the institutional milieu of the ruler’s court and the system of public offices. In this particular context, going beyond the boundaries of loyalty and allegiance was no longer understood just as a demonstration of hostility, but as the crime of treason. [From the publication]