Žemės ūkio kooperacija ir Lietuvos ekonominė pažanga XX amžiaus trečiame dešimtmetyje

LTStraipsnyje nagrinėjamas kooperacijos sąjūdžio indėlis skatinant bendrą Lietuvos ūkio pažangą pirmame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Smulkiųjų žemės ūkio gamintojų telkimasis į kooperatyvus visuotinio nepritekliaus sąlygomis regėtas kaip optimalus kelias pertvarkyti karo ir okupacijų nualintą šalies agrarinį sektorių. Nuolatinis prekių deficitas lėmė, kad pirmaisiais nepriklausomo valstybinio gyvenimo metais sparčiausiai steigėsi prekybos kooperatyvai. Jie aprūpino gyventojus būtiniausiomis plataus vartojimo prekėmis, pristabdė spekuliaciją, reguliavo mažmeninės prekybos kainas šalyje. Žemės ūkio kooperacijos plėtra suintensyvėjo trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai nuosekliai ėmė didėti žemės ūkio finansavimas ir po lito įvedimo, sumažėjus žemės ūkio produkcijos eksportui į Vokietiją, iškilo būtinybė prisitaikyti prie reiklesnės Didžiosios Britanijos rinkos. Valstybės remiamos kooperatyvų sąjungos ėmėsi konkurencingų žemės ūkio šakų – gyvulininkystės ir paukštininkystės – plėtros, vykdė įvairias ūkininkavimo kultūros kėlimo programas. Kooperatiniais pagrindais organizuojamo pieno ūkio vystymas atvėrė perspektyvas keisti šalies eksporto struktūrą ir, užuot išvežus žaliavinius žemės ūkio produktus, pradėti eksportuoti didesnės pridedamosios vertės perdirbtą produkciją. [Iš leidinio]

ENThis study analyzes the contribution of the cooperative movement to the general progress of the Lithuanian economy in the first decade of independence. The cooperation of small agricultural producers under the postwar destitution was considered as the optimal way to reconstruct and modernize the agricultural sector of Lithuania. The consumers’ cooperatives were set up most rapidly during the first years of independent life of the country, under the prevailing, permanent shortage of goods. They provided the population with basic consumer goods, suppressed speculation and contributed to the regulation of retail prices in the country. The expansion of agricultural cooperation intensified in the beginning of 1920s, after the funding of agricultural sector started to increase consistently. Also, after the introduction of the litas and the decline of the agricultural production export to Germany, Lithuania had to adapt to a more demanding market of Great Britain. State-supported cooperative unions began developing competitive agricultural livestock and poultry industries as well as engaging in various programs of farming culture improvement. Dairy farming, organized on the basis of cooperation, opened prospects to change the country’s export structure, in this way initiating the export of certain processed products of higher added value instead of raw agricultural products. [From the publication]