Kas tu esi, aliuzija?

LTStraipsnyje diskutuojama aliuzijų teorijos klausimais, pateikiamos „demarkacinės linijos” – požymiai, leidžiantys atskirti aliuziją nuo kitų intertekstų. Aliuzija dažnai apibrėžiama kaip netiesioginė, užmaskuota nuoroda, bet čia aliuzija apibrėžiama kaip teksto elementas, turintis tam tikrus požymius. Tai atitinka įprastą terminologinę praktiką, kai korektiškoje apibrėžtyje turi būti įtrauktas vienu ar dviem pakopom aukštesnis hiperonimas. Aliuzija yra intertekstas, todėl ir jos apibrėžyje turi figūruoti „intertekstas” arba „tekstas”. Esminiai aliuzijos požymiai yra tokie: a) Aliuziją sudaro du tekstai: in praesentia ir in absentia. Tekstas in absentia suvokiamas plačiai: kaip meno kūrinys, istorinis faktas, asmuo ir t. t. Jis visada yra ankstesnis, išskyrus Jason Holt interpretaciją apie ex ante aliuzijas. b) Tekstus in absentia ir in praesentia sieja paslėpta, nežymėta nuoroda, kurios paskirtis – susieti abu tekstus, sukurti aliuzinį ryšį. Klausimas, ar autoriaus pateikti metakomentarai sunaikina aliuziją, lieka atviras. c) Susieti tekstus in praesentia ir in absentialeidžia vienodi ar panašūs elementai – reprezentantai. Teksto in praesentia elementai, apsunkinantys teksto in absentia atpažinimą, yra transformantai.Transformantų vaidmenį gali atlikti ir kontekstas. d) Kai tekstas in absentia daro poveikį tik daliai teksto in praesentia, tokia aliuzija vadinama lokalia. Jeigu teksto in absentia vidiniai ryšiai daro poveikį teksto in prasentia vidiniams ryšiams, aliuzija vadinama struktūrine (pratęsimas, sekimas, parodija, plagiatas). e) Parodija, plagiatas, sekimas, pratęsimas struktūriniu požiūriu nėra savarankiški intertekstai, nes nuo aliuzijų skiriasi tik funkcijomis (atitinkamai ironija, slaptas kopijavimas ir atviras mėgdžiojimas), todėl laikytini aliuzijos variacijomis. f) Aliuzija yra atvira, neišbaigta struktūra, nes jos reikšmes kuria ne tik autorius, bet ir adresatas. Jeigu autorių ir adresatą sieja bendros foninės žinios, adresatas aliuziją atpažįsta ir turi galimybę interpretuoti pagal autoriaus sumanymą. Jeigu foninės žinios skiriasi, adresatas nepastebi aliuzijos arba interpretuoja ją savaip. [Iš leidinio]

ENThe article deals with issues of allusion theory and provides “demarcation lines”, i.e. features that allow distinguishing allusion from other types of intertext. Allusion is commonly defined as an indirect, implied, or covert reference, but here it is defined as an element of text which has certain features. This is in line with conventional terminological practice which requires a proper definition to entail a hypernym superordinate by one or two levels. Allusion is intertext, therefore its definition must include the categories of “intertext” or “text”. The essential features of an allusion are the following: a) Allusion is made of two texts: the text in praesentia and the text in absentia. The text in absentia is widely perceived as a work of art, a historical fact, a person, etc. It is always prior, except for Jason Holt’s interpretation of ex ante allusions. b) The texts in absentia and in praesentiaare bound by a covert, indirect reference the purpose of which is to link both texts and to establish allusive connection between them. The question whether meta-comments made by the author about the connection distort the allusion remains open. c) The connection between the text in praesentiaand the text in absentia is enabled by the same or similar elements, i.e. representants. The elements of the text in praesentia which aggravate the recognition of the text in absentia are transformants. Context may also perform the function of transformants. d) When the text in absentia affects only part of the text in praesentia, such an allusion is referred to as a local allusion. If the internal links of the text in absentia affect the internal links of the text in praesentia, such an allusion is referred to as a structural allusion (extension, imitation, parody, plagiarism). [...].