LTŽmogus žino, kad mirs, kad gyvena mirtyn. Ir filosofijos, ir poezijos šaknis. Kultūros – galiausiai. Tik todėl, kad yra mirtingas, žmogus yra kūrybingas. Esminis žinojimas – savo mirties. Žinojimas to, kas nėra ir negali būti žinoma. Paradokso gylis: tik mirtyje taip sutampa žinojimas ir nežinojimas. Kiekviena kultūra, kuri suvokiama kaip prigimtinė, kaip prasidedanti iš pačių pradžių, transcendencijos ašį neabejotinai įgyja iš mirties. [Iš leidinio]