Dokumentinis teatras : žinios iš Lietuvos

LTRecenzijoje aptariamas Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuotas spektaklis „Žalia pievelė“, kurio premjera įvyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tai – pirmasis dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vietoj aktorių atsiranda žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis, nors tai ne pirmas spektaklis, paremtas dokumentais, faktais, atsiminimais. Kodėl lietuviai taip ilgai nesiryžo eksperimentuoti ne tik su dokumentine medžiaga, bet ir su jos subjektais? Atvirai didaktiškas informacijos naudojimas paprastai nutolina dokumentinio teatro spektaklius nuo scenai būdingo meniškumo. Spektaklis „Žalia pievelė“ paremtas Ignalinos AE darbuotojų pasakojimais. Priemonių visumos dermė – viena stipriausių spektaklio pusių. Nors dramaturginis spektaklio pagrindas remiasi klasikinėmis schemomis, tačiau šiuo atveju jos veikia tiksliai. Nuo pasaulio pereinama prie Europos, nuo jos – prie asmeninio pasakojimo, kritikuojama nacionalinė energetikos politika, vėl grįžtama prie asmeninės patirties. Remiantis montažo principu, sumaniai derinami subjektyvusis ir objektyvusis lygmenys. „Žalia pievelė“ – tai svarstymai apie žmones ir žmoniją. Apie pasirinkimus ir iš jų besidėliojančią miesto, šalies, Europos ir pasaulio istoriją. Spektaklis visų pirma apie Visaginą, kurį sukūrė ir kuriame gyvena žmonės, didžiuosiuose miestuose pernelyg dažnai pamirštami. Spektaklis suteikia galimybę ne tik pajausti, bet ir geriau suprasti kitų gyvenimus, sužinoti šį tą naujo apie mūsų šalį ir jos žmones.Reikšminiai žodžiai: Dokumentinis teatras; Ignalinos AE; Ignalinos atominė elektrinė; Režisūra; Šiuolaikinis Lietuvos teatras; Šiuolaikinis teatras; Contemporary Lithuanian theatre; Contemporary theatre; Direction; Documentaru theatre; Documentary theatre; Ignalina AE; Ignalina Nuclear Power Plant.