Tarp tikrojo ir apsimestinio šventumo? : Šarūno Saukos "stacijos"
LTŠarūnas Sauka 1998–2001 m. nutapė paveikslų ciklą su penkiomis Kryžiaus kelio stotimis, po dešimties metų – dar vieną atskirą paveikslą, pavadintą „Stacija“. Šie kūriniai išskirtiniai tuo atžvilgiu, kad religinė tema užima labai nedidelę dailininko kūrybos dalį. Šiuolaikiniai dailininkai, kuriantys religinėmis temomis, paprastai stengiasi nutolti nuo šimtmečiais gyvavusio siužetinio vaizdavimo. Jie pasitelkia modernias minimalistines, asociatyvias išraiškos formas, simbolinę ženklų ir atributų kalbą, taiko įvairias medžiagas. Sauka to nedarė. Nevengdamas iliustratyvaus kančios scenų traktavimo, pasirinko tradicinę Via crucis ikonografiją. Penkias (I, III, V, VII, IX) Kryžiaus kelio stotis sieja įprasta slinktis iš kairės į dešinę, kompozicijose nematyti demonstratyvios destrukcijos ar ekscentriškų vaizdų. Jėzui ir kitiems veikėjams Sauka suteikė savo paties veidą. Kryžiaus kelio Sauka tarsi nuplėšia maskuotę nuo minios, parodo destruktyvios agresijos, žemųjų instinktų iškreiptus kūnus, subjaurotus veidus. Su neįtikėtina kantrybe ir kruopštumu tapytojas perteikė mirguliuojančią įvairių audinių faktūrą. Stulbinamai puošnūs drabužių raštai, juvelyriškas dekoras. Paveiksluose netrūksta ir šmaikščių intrigėlių, būdingų Š. Saukai. Ką reiškia stabmeldiškas paveikslo „Stacija“ puošnumas, nustelbiantis kankinio atvaizdą? Ar tai priešprieša tarp tikrojo ir apsimestinio šventumo? Krikščionybė prabangiame sarkofage? Šventumo ilgesys? Kūriniu norisi tiesiog gėrėtis, kaip gėrimasi senųjų paveikslų sidabriniais aptaisais, juvelyrišku auksakalio darbu, net pamirštant tikrąją jų paskirtį.
