Iš kultūros sostinės - kultūringos pramogos, arba kuo čia dėtas Čechovas?

LTStraipsnyje svarstoma apie Klaipėdos dramos teatro repertuarą, siekius, viziją ir misiją. Formalieji šio teatro rodmenys puikūs – klasika ir šiuolaikinė, be to, nacionalinė dramaturgija, kamerinės ir didžiosios scenos formatai, garsūs režisieriai, tarptautinis bendradarbiavimas, sutelktos skirtingos aktorių kartos. Vis dėlto Vilniuje rodyti šio teatro spektakliai liudija, kad orientuojamasi į paprastesnę publiką, stengiantis patenkinti jos lūkesčius, siūlant maloniai kultūringą pramogą. Galbūt ši tendencija nėra bloga, atsižvelgiant į tai, kad klaipėdiečiai turi iš ko rinktis – gali eiti į Dramos teatrą, išdailintą po rekonstrukcijos, arba ieškoti kitokios patirties alternatyviose erdvėse, kur savo kūrybą pristato jaunosios ir vyresnės kartos menininkai. Tačiau net ir išsikėlus tikslą kurti populiaresnį teatrą, nederėtų atsisakyti meninių ambicijų. Teatro vadovo ryžtas kviesti žymius režisierius – ambicingas. Straipsnyje plačiau aptarti spektakliai – O. Koršunovo „Pašaliniams draudžiama“ ir latvių režisierės Mara Kimelė „Tėvas“ – rodo, kad Klaipėdos dramos teatrą apgaubusi kultūringos pramogos aura nebuvo išsklaidyta. Abu spektakliai neišsiskiria iš bendros teatro panoramos. Apibendrinime teigiama, kad laikas parodys, kokį kelią pasirinks Klaipėdos dramos teatras – ar meninę kryptį leis diktuoti rinkai, ar vis dėlto bandys – prisiimdamas galimos nesėkmės riziką, – ugdyti publiką ambicingesniais meniniais sumanymais.