LTRecenzijoje aptariamas Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Junas Gabrielis Borkmanas“, kurio premjera įvyko Vilniaus jaunimo teatre. G. Varnas grįžo prie Ibseno beveik po dvidešimties metų. Galėjęs analizuoti kartų santykius, vertybių kaitą, sužadinti istorinę atmintį ir konkretizuoti sceninius ryšius tarp aktorių ir vaidmenų, Ibseno pjesės ir kūrėjų biografijų, seno ir naujo teatro, spektaklis susitelkia į formos ir reikšmių skaidrumą, tarsi oponuoja daugeliui paviršutiniškų, chaotiškų, vienadieniškai aktualių spektaklių, tačiau režisūrinis sumanymas, sceninis piešinys ir atlikimas virsta saugia teksto iliustracija. Kalbantis apie ištisos reformatorių, individualistų ir svajotojų kartos žlugimą, spektaklis galėjo būti riboženklis, pradedantis naują meninės ir idėjinės teatro raidos etapą. Režisieriaus sumanymas rezultatyviai įtaigus, bet veiksmo schematizmas, apibendrinti idėjiniai kontrastai ir stilizacija neleido iki galo išplėtoti nė vienos temos. Tai – dar vienas tradicinės raiškos spektaklis, išgujęs iš scenos atpažįstamą, autentišką, čia ir dabar gyvenantį žmogų, su kuriuo būtų galima tapatintis, ginčytis, kurį būtų galima suprasti ar atjausti. O perukai, stilizuotų kostiumų klostės, žaisliniai traukinukai, vaizdo projekcijos tik sustiprina pojūtį, kad tokio teatro laikas negrįžtamai praėjo. Peršasi išvada – jauniesiems kūrėjams nėra su kuo kovoti, nėra prieš ką maištauti, jie nebeturi lygiaverčio varžovo, kuris jaunųjų maištingumui priešpriešintų meistriškumą, atsakomybės jėgą, kūrybiškumą ir gyvenimo patirtį.