Muzika kaip "kūnas be organų" ir Deleuze'as kaip paranojinis "muzikologas"

LTGilles’is Deleuze’as atskirai ir kartu su Félixas Guattari parašytuose tekstuose sukūrė savitą muzikos kaip „kūno be organų“ sampratą ir šiuolaikiniam menininkui pasiūlė eksperimentinę praktiką, ieškančią alternatyvų surūdijusiam kūrybos mechanizmui (organizmui). Kartu jie atvėrė naują muzikos percepcijos „kampą“ ir pasiūlė tyrinėjimo planą, kurį veiksmingai galima pritaikyti kūrybai, pagamintai ant konsistencijos plokštumos ir dėmesį sutelkusiai į gyvą garso materiją. Straipsnyje pasitelkiama dvilypė šios muzikos filosofijos pristatymo strategija: įsitraukus, dalyvaujant jos viduje, ir atsitraukus, stebint iš išorės. Kitaip tariant, į vietinį diskursą diegiamą autorių muzikos filosofiją ketinama iš karto papildyti įtarumo programa, kylančia dėl prieštaravimų tarp „pankiškos“ jų „pabėgimo“ teorijos ir įstrigusių, snobiškų muzikos akademizmo pavyzdžių, kurie verčia mąstytojų dvejetą, dažniau Deleuze’ą, priskirti paranojiniam poliui. Pagrindiniai žodžiai: garso materija, „kūnas be organų“, konsistencijos plokštuma, muzikos tapsmas-molekuline, deteritorizacija, chaosas, kosmosas, garso tėkmės ir intensyvumai, moderni muzika, Deleuze’as.

ENIn his several texts on music, written by himself or together with Felix Guattari, Gilles Deleuze created an original conception of music as the Body without Organs and also introduced an experimental practice intended for contemporary artists, seeking alternatives to the rusty mechanism (organism) of creativity. Furthermore, Deleuze and Guattari suggested a new perspective on musical perception and a new plan for musical research, which can be effectively applied to music created on the plane of consistency and focused on active sound matter. The article invokes a dual strategy of introducing their philosophy of music: firstly, by being involved and present in the middle of it, and, secondly, by observing it from the outside, as if standing back. Therefore, the introduction of Deleuze and Guattari’s philosophy of music into the local discourse must be supplemented by a mode of distrustfulness, which arises from the contradictions between their ‘punk’ theory of ‘escape’ and snobbish, dry examples of musical academism. This impels one to ascribe both thinkers, but especially Deleuze, to a paranoid pole of ‘musicology’. Keywords: sound matter, the Body without Organs, plane of consistency, becoming-molecular of music, deterritorialization, chaos, cosmos, sound flows and intensities, modern music, Deleuze.