Kad reikia, pasakyta seniai

LTStraipsnyje apžvelgiamos diskusijos dėl paminklo Jonui Basanavičiui pastatymo Vilniuje. Diskusijų priešistore įvardinamas 1923 m. lapkričio 23 d. Kaune, Karo muziejaus sodelyje atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas realistiškas ir neutralus J. Basanavičiaus biustas. Jo postamentui parinktas akmuo, 600 metų ženklinęs sieną tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, o biustas išlietas iš šovinių, panaudotų per kovas už Klaipėdos kraštą, tūtelių. Paminklą, pastatytą už visuomenės paaukotas lėšas, pašventino Maironis. Unikalu tai, jog paminklas pastatytas J. Basanavičiui dar būnant gyvam. Nutarta, jog J. Basanavičiui dar esant gyvam, bus pastatytas ir grandioziškesnis paminklas Vilniuje. 1927 m. vasario 16 d. J. Basanavičiui mirus, Lietuvių Mokslo Draugijos valdyba nutarė ant Basanavičiaus kapo per metus, iki 1928 m. Vėlinių pastatyti paminklą. Antkapinio paminklo projektą sukūrė skulptorius Rapolas Jakimavičius, tačiau jo sumanymui įgyvendinti reikėjo apie 50 000 zlotų, todėl pasirinktas daug pigesnis R. Biknerio pasiūlytas variantas, su mintimi, jog geresnis ir gražesnis paminklas turės bus pastatytas Vilniuje, kai šis atgaus savo istorinę reikšmę. Tuo tarpu JAV vis dar buvo populiari Tautos namų idėja – išeiviai skatinti aukoti Jono Basanavičiaus švietimo centrui Vilniuje pastatyti. Buvo nutarta J. Basanavičiaus atminimą taip pat įamžinti autobiografijos rankraščio leidyba ir memorialinio kambario įrengimu – kambarys įrengtas 1932 m., o 1923 m. išsakyta mintis apie geresnį ir gražesnį paminklą taip ir nebuvo įgyvendinta.