Kristijono Donelaičio požiūris į biblinę "nuopuolio" istoriją
LTStraipsnyje analizuojama, kaip Kristijonas Donelaitis interpretuoja biblinį pasakojimą. „Metuose“ apie Adomą ir Ievą pasakojama gerokai nukrypstant nuo tikrosios biblinės istorijos, kurią Donelaitis puikiai žinojo. Donelaitis stengėsi ją perpasakoti taip, kaip tai atrodė būrams. Pričkaus pasakojime ryški nuostata, kad viskas yra taip, kaip Dievo duota. Be to, biblinė istorija atpasakota komiškai. Susidaro įspūdis, kad Rojaus Dievas yra itin valdingas, kerštingas, pavydus. Tikinčio kankinio įvaizdį XVIII a. pakeitė tikintis laimingas žmogus, jau nebeslegiamas kaltės, nuodėmės, sugedusios prigimties naštos. XVIII a. į Prūsiją jau skverbėsi Apšvieta, sureikšminusi žmogaus galią ne tik mąstyti, pažinti pasaulį, bet ir pačiam lemti savo būtį, užuot klusniai vykdžius kitų nurodymus ar bijojus kažkieno primetamų draudimų. Tad biblinė Adomo ir Ievos istorija, ją rimtai skaitant, turėjo kelti daugybę klausimų bet kuriam Apšvietos intelektualui. Donelaitis juokauja sąmoningai, siekdamas atskleisti negatyvius viduramžiškos krikščionių teologijos aspektus. Kiekviena ilgai brandinto kūrinio eilutė turi akivaizdžią ar kiek užslėptą prasmę ir tikslą. Pričkaus pasakojimas apie Adomą ir Ievą atskleidžia itin blaivų poemos autoriaus mąstymą, humanizmą, puikų humoro jausmą. Užuot eskalavęs seksistinius Biblijos epizodus, vieną svarbiausių krikščioniškosios teologijos dogmų jis perrašė, žvelgdamas iš švietėjiškų pozicijų, pasitelkdamas ironiją. Tad poemoje atsispindi ir feministinės Donelaičio pažiūros.
