LTRecenzijoje aptariama 2008 m. išleista Dariuszo Nawroto knyga "Litwa i Napoleon w 1812 roku". Įvade autorius aptaria temos šaltinius ir literatūrą, vertina lietuvių istorikų indėlį į šios problematikos tyrimus. Istorikui pavyko rasti naujų ir į mokslinę apyvartą dar neįvestų šaltinių, kuriuos pirmą kartą panaudojo savo tyrime. Pagrindinis autoriaus tikslas – ištirti lietuvių įsitraukimo į 1812 m. Prancūzijos ir Rusijos karą aplinkybes bei motyvus. Istorikas daug dėmesio skyrė politinių ir karo aplinkybių analizei, ištyrė 1807 m. vidinę situaciją Lietuvoje, aptarė visuomenės požiūrį į prancūzus ir Napoleoną, analizavo Rusijos caro politinius tikslus ir strategijas bei svarstė Lietuvos vaidmenį Napoleono ir Aleksandro I planuose. D. Nawrotas kelia klausimą, ar Rusijos propagandai pavyko sustiprinti prorusiškas simpatijas įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, ieško atsakymo į klausimą, kodėl prancūzų ir lenkų prisiminimuose yra tiek daug prieštaringų vertinimų. Istorikas aptarė ir Rusijos kariuomenėje tarnavusių buvusios Abiejų Tautų Respublikos piliečių klausimą. Daug dėmesio skyrė Napoleono administracijos institucijų steigimui ir funkcionavimui Lietuvoje aptarti, kariuomenės aprūpinimo maisto ištekliais klausimui ir Lietuvos kariuomenės organizavimui. Istorikas plačiai aptarė patriotinį lietuvių požiūrį ir demonstruojamą palankumą Napoleonui. D. Nawrotas gerai išmano temos problematiką, kvestionuoja jau žinomas istorines tiesas, tačiau dalis teiginių yra pernelyg kategoriški. Neabejotina knygos vertė – kruopštus ir labai intensyvus archyvinių šaltinių panaudojimas.