LTStraipsnyje kalbama apie politinius ir ekonominius pokyčius siekiant Baltijos šalių narystės Europos Sąjungoje (ES). Aptariamas Europos poveikis valstybių politinei sistemai bei ekonominės politikos sprendimams. Pastebima, jog valstybės aparato reformos vyko lėčiau, negu ekonomikos restruktūrizavimas. Tai lėtino sveikatos ir švietimo sektorių reformas. Kalbant apie Mastrichto kriterijus, Baltijos valstybės iš kitų išsiskiria tarptautinės prekybos liberalizavimu, aplenkdamos net labiausiai pažengusias šalis. Iš šių trijų Baltijos valstybių labiausiai yra pasiekusi Estija, pora metų anksčiau (1998) pradėjusi derybas dėl stojimo į ES pradėjusi nei Latvija su Lietuva (2000). Parodoma vis didėjanti ES įtaka šių šalių vidaus politikai ir tos įtakos pasekmės. Prieinama prie dviejų pagrindinių išvadų, apibūdinančių Baltijos šalių valstybės vaidmens evoliuciją: viena vertus, naujų šalių stojimo į ES procesas parodo valstybės silpnumą, mažėjantį jos tiesioginį dalyvavimą ekonomikos valdyme; kita vertus, valstybės veiklos išsklaidymas, praeities palikimas, interesų grupių spaudimas ir santykinis viešojo administravimo neveiksmingumas lėmė buvimą tokios visaapimančios ir sykiu silpnos valstybės, kuri tik lėtina ekonomikos augimą ir vilkina socialinę reformą.
ENThe article reveals political and economical changes in the Baltic States on the way to their membership in the European Union (EU). It discusses the influence of the Europe on political system and economic decisions in the Baltic States. It notices that reforms of governmental apparatus went at less rapid pace than the restructurisation of the economy. This slowed down reforms in health care and education sectors. Talking about Maastricht criteria, the Baltic States are the distinctive ones for the liberalisation of the international trade overcoming even the most advanced countries. The best results are reached by Estonia (1998) which started negotiations regarding the EU membership a couple of years earlier that Latvia and Lithuania (2000). The article reveals constantly increasing influence of the EU on internal policy of those countries and its outcome. Defining the evolution of the role of the state in the Baltic countries, the author makes two basic conclusions: on one part, new Member States’ accession to the EU shows the weakness of a state and reduced direct participation in the control of economic activities, on the other part, the distribution of the governmental powers, the heritage of the past, the pressure of the interest groups, and relative inactivity of public administration sector conditions the weakness of such a multifunctional state that slows down the economic development and social reforms.