Bedarbiai vyrai, geras gyvenimas ir socialinė atskirtis

LTAnalizuojant 18 pusiau struktūruotų interviu su 23–39 metų bedarbiais vyrais, šiame straipsnyje aiškinamasi, kokiu mastu vyrų konceptualizuojamas geras gyvenimas, bedarbio statusas ir su juo susiję emociniai išgyvenimai yra socialinės atskirties, šiame straipsnyje netapatinamos su skurdu ir materialine deprivacija, bet laikomos ir procesu, ir būkle, kurioje individui neprieinamas minimalus gyvenimo kokybės ar „gero gyvenimo“ standartas, rodiklis. Išskyrus keletą vyrų, gyvenančių kaime ir dirbančių menkai apmokamą nelegalų darbą, didžiuma informantų nepatiria materialinio skurdo kaip vieno iš socialinės atskirties veiksnių. Darbo praradimas jiems simbolizuoja ne tiek materialinių ekonominių išteklių deprivaciją, kaip neišsipildžiusias gyvenimo vizijas, sudėtingas kasdienio išgyvenimo strategijas, neigiamas emocijas ir potyrius. Tam tikru mastu informantai patiria socialinę atskirtį afektyviame ir emociniame lygmenyje, nes bedarbio statusas didina vyrų nesaugumo ir kartu gėdos jausmus, psichologinį diskomfortą, nepasitikėjimą savimi, pagarbos ir respektabilumo stoką. Patiriant save kaip niekingą, menkos vertės subjektą, negatyvi vertė tampa pagrindiniu vyrų savęs apibrėžimo ir kartu atpažinimo įrankiu. Kita vertus, dauguma tyrime dalyvavusių bedarbių vyrų prisirišę prie normatyvios gero gyvenimo vizijos, kurios pagrindiniai komponentai – gerai apmokamas darbas, partnerystė ar šeima, nuosavas būstas ir pakankamas vartojimas. Tačiau šis gero gyvenimo įsivaizdavimas gana trapus – informantai nežino, kas jų laukia rytoj, nors viliasi, kad šiuo metu juos persekiojančios nesėkmės – tik išimtis, o ne dėsningumas visuotinai priimtame gero gyvenimo žanre. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bedarbiai vyrai; Geras gyvenimas; Klestėjimas; Laimė; Socialinė atskirtis; Subjektyvi gyvenimo gerovė; Flourishing; Good life; Happiness; Men; Social exclusion; Subjective welfare; Unemployed.

ENAnalyzing 18 semi-structured interviews with 23–39-year-old unemployed men, the article focuses on the relation between social exclusion and quality of life or “good life.” It attempts to answer the question to what degree these men’s conceptualizations of “good life” and their unemployment status are a symptom of social exclusion that, in this article, is considered as both a process and state in which individuals are deprived of a minimum standard of the quality of life. Apart from several respondents living in the countryside and involved in occasional illegal low-wage jobs, most unemployed men do not experience poverty as one of the indicators of social exclusion. The loss of a job for them means not a material deprivation but rather unrealized visions of their lives, complex strategies of survival and negative affects and emotions. The author argues that to some extent the respondents are socially excluded on affective and emotional level because unemployment intensifies the feelings of insecurity and shame, psychological discomfort, self-doubt, and the lack of respect and respectability. Therefore, most of them experience themselves as subjects with negative capital. On the other hand, most respondents remain attached to a normative vision of good life based on a well-paid job, partnership/family, privately owned apartment/house and satisfactory consumption. In their opinion, these objects of good life enable them not only to live well but also to flourish. However, the interviews demonstrate that their vision of good life appears rather fragile: most men have a difficulty imagining their future, yet they do not cease to believe that their misfortunes are merely an exception and not a recurrent pattern in the socially approved and widely accepted genres of good life. [From the publication]